Svarbiau už palydovus

Kaip teigiama naujausioje JAV įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) ataskaitoje, povandeniniais kabeliais perduodama viskas – nuo vaizdo transliacijų ir finansinių sandorių iki diplomatinės komunikacijos ir svarbių žvalgybos duomenų.

Agentūros AFP cituojamas Prancūzijos karinio jūrų laivyno karininkas Ericas Lavault, kuris anksčiau buvo atsakingas už jūros dugno kontrolę, sako: šiomis jungtimis galima perduoti daugiau informacijos nei Elono Musko „SpaceX“ palydovais.

Povandeniniais šviesolaidiniais kabeliais, jo teigimu, perduodama 98 proc. pasaulio skaitmeninių duomenų – šis ryšys yra daug greitesnis ir pigesnis nei palydovinis. Neatsitiktinai, kalbant apie juos, mėgstama vartoti metaforą – povandeniniai kabeliai yra tarsi pasaulinio interneto centrinė nervų sistema.

Anot E. Levault, šiuo metu visame pasaulyje veikia apie 450 povandeninių kabelių, CSIS teigimu, jų ilgis siekia apie 1,2 mln. km. Dar dešimtis kabelių planuojama nutiesti.

Kaip rodo JAV bendrovės „TeleGeography“, kuri specializuojasi telekomunikacijų duomenų analizės srityje, žemėlapis, dauguma su jūra besiribojančių šalių turi bent vieną kabelį. Tik keliuose retuose Žemės kampeliuose, pavyzdžiui, Eritrėjoje, Šiaurės Korėjoje ir Antarktidoje, nėra povandeninių jungčių.

Valdo privatus verslas

Didžiausias šio ryšių tinklo trūkumas – kartais kelių tūkstančių metrų gylyje nutiestus kabelius sunku saugoti.

CSIS pažymi, kad povandeniniai kabeliai turi didžiulę strateginę vertę. Ypač – jungiantys Europą su Amerika. Pasak CSIS tyrėjo Collino Wallo, senasis pasaulis yra priklausomas nuo šių jungčių, nes didžioji dalis Europos duomenų saugoma duomenų centruose JAV.

Šiuo metu visame pasaulyje veikia apie 450 povandeninių kabelių, CSIS teigimu, jų ilgis siekia apie 1,2 mln. km.

Vis dėlto interneto ryšio negalima taip lengvai nutraukti. „Laimei, povandeniniai kabeliai, jungiantys Europą ir JAV, turi daug dubliavimo galimybių“, - laikraštis NZZ citavo Davidą Belsoną iš kompanijos "Cloudflare". Jei vienas ar du iš keliolikos šių kabelių nutrūktų, incidentas veikiausiai būtų operatyviai pastebėtas. Be to, esama pakankamai alternatyvių maršrutų, pavyzdžiui, per Afriką ir Aziją į JAV arba transatlantiniu kabeliu iš Portugalijos į Braziliją.

Gyvybiškai svarbius povandeninius kabelius tiesia, valdo, eksploatuoja ir prižiūri daugiausia privataus sektoriaus įmonės. 2021 m. JAV įmonė „SubCom“, Prancūzijos ASN ir Japonijos NEC kartu užėmė 87 proc. rinkos, o Kinijos HMN užėmė ketvirtą vietą su 11 proc.

Anot E. Lavault, tokios skaitmeninės milžinės kaip „Google“, „Amazon“ ir „Microsoft“ „vysto savo kabelius“ – tai ženklas, kad jie yra „didžiulė ekonominė vertybė“. Vystant dirbtinio intelekto projektus, kabelių pralaidumo poreikis tik didės – DI gali būti maitinamas tik duomenimis, kuriuos į jį sukrauna žmonės.

Incidentai: kasdieniai ir ne

Tarptautinio giliavandenių kabelių apsaugos komiteto teigimu, kasmet giliavandenėse duomenų perdavimo magistralėse nutrūksta nuo 100 iki 200 jungčių. Pirmiausia dėl to kalta šiuolaikinė žvejyba: daugiau kaip 40 proc. visų nuo 1959 m. užregistruotų pažeidimų padarė žvejybos laivai.

Pasak E. Lavault, incidentų kaltininkai gali būti nuo povandeninių nuošliaužų iki cunamių ar tiesiog laivų, „išmetančių inkarą ten, kur neturėtų“. „80 proc. atvejų kabelis sugadinamas netyčia“, – aiškina jis. „Šiais laikais duomenys yra be galo svarbi prekė“, – sako ekspertas ir pastebėjo, kad šalys turi vis daugiau galimybių kėsintis viena į kitos naujus gyvybiškai svarbius interesus, tokius kaip internetas, kuris daro tiesioginį poveikį pilietinei visuomenei ir ekonomikai.

Kokie pavojingi gali vykti incidentai, sužinota dar 2020 m. gruodį. Dvi dienas britų fregata „HMS Northumberland“ žaidė katės ir pelės žaidimą su Rusijos povandeniniu laivu, kuris buvo nusitaikęs į svarbius povandeninius kabelius, nusidriekusius tarp Grenlandijos ir Svalbardo salų.

Kai britai pagaliau priartėjo prie rusų, povandeninis laivas taip staigiai pasuko, kad sugadino karo laivo velkamą sonarą. Kelių šimtų metrų ilgio kabelis buvo sonarų sistemos, kuri pirmiausia leido nustatyti povandeninio laivo buvimo vietą, dalis. Fregatos kapitonas prisiėmė atsakomybę susidūrimą laikyti ne priešišku veiksmu, o netyčine klaida ir susilaikė nuo įsakymo kontratakuoti rusus.

Po Rusijos pkataus masto įsiveržimo į Ukrainą tapo aišku, kad agresoriaus taikinyje gali atsidurti ir pasaulio ryšio nervų sistema. „Žinome, kad į šiuos povandeninius kabelius gali taikytis šalys, norinčios stebėti šią infrastruktūrą arba jai pakenkti“, – 2022 m. sakė tuometė Prancūzijos gynybos ministrė Florence Parly.

„Baiminamasi, kad Rusija gali atakuoti povandeninius kabelius ir kitą svarbią infrastruktūrą, – 2023 m. gegužę spaudos konferencijoje pareiškė NATO aukšto rango pareigūnas Davidas Cattleris. – Rusijos valdžios institucijos kartografuoja Vakarų valstybių kritinę infrastruktūrą – sausumoje ir jūros dugne.“ Tokių galimų išpuolių tikslas – „sutrikdyti Vakarų visuomenių gyvenimą“.