Rimas Žibas save vadina gintarų rinkėju mėgėju, nors prie jūros būna kone kasdien.

„Aš mėgstu naktimis eiti su ultravioletiniu prožektoriumi – švieti ir visi gintarai žiba kaip žarijos. Esu šiek tiek daltonikas, tai dieną neskiriu. Šįkart nieko nėra“, – pasakojo R. Žibas.

Vyras gali pasigirti išskirtiniu laimikiu.

„Tas, kuris kabo ant kaklo, mano pirmas. Kadaise vaikščiojau, įbridau, išsigręžiau skylę ir nešioju. Kai pagalvoju, kad jam 60 milijonų metų – įspūdingas dalykas“, – pasakojo R. Žibas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Patyręs gintarų rinkėjas sakė, kad gausiausias metimas būna jūrai rimstant po audrų, kai srovės išjudina gelmėse glūdinčius telkinius. Prie jūros daugelis itin veržiasi dar ir tada, kai uostą gilina, ypač jei darbai vyksta arčiau marių.

„Mariose to gintaro yra pilna. Man teko būti, kai statė konteinerių terminalą – ten kasė ir pylė smėlį iš marių, tai pasirinkome gerai. Po lietaus smėlį išplauna ir gabaliukai buvo simpatiški. O dabar jau kelinti metai, kai gintaro nesimato. Visi tikėjosi, kad pajudinus gilumines durpes bus gintaro, bet tokio gero metimo, kaip kadaise buvo, tikrai nebuvo“, – kalbėjo R. Žibas.

Kad gintaro gali būti likę uosto įplaukos kanale, abejojama, nes čia jau per giliai iškasta. Klaipėdos universiteto mokslininkas aiškino, iš kur dauguma gintarų atkeliauja.

„Pagrindinis gintaro šaltinis – Sambijos pusiasalis. Tai yra mums nedraugiškos valstybės teritorija. Iš ten visas gintaras į Lietuvą atkeliauja – nėra taip, kad turėtume savo. Jis migravo iš pietinės dalies, keliauja per Klaipėdą, toliau į šiaurę, link Palangos ir Šventosios. Toks yra gintaro kelias“, – nurodė KU Jūros tyrimų instituto mokslininkas Nerijus Blažauskas.

Kai uoste atsirado molai, jie esą tapo gintarų gaudyklėmis. Gilinant uostą iškasamas senas gruntas, ir gintarai vėl pradeda migruoti.

Mes sujaukiame smėlį, kuris yra susiklojęs, todėl gintaras, kuris buvo jame susikaupęs, įgauna naują gyvenimą.

„Mes sujaukiame smėlį, kuris yra susiklojęs, todėl gintaras, kuris buvo jame susikaupęs, įgauna naują gyvenimą. Mes jį vėl pakeliame, ir jis gali toliau migruoti. Todėl momentinis gintaro pagausėjimas ir buvo stebimas – tiesiog sujudinome senąjį, jau užmigusį gintarą“, – teigė N. Blažauskas.

Manoma, kad arčiau Kuršių marių gintaro turėtų būti daugiau. Gintaro įlankoje, ties Juodkrante, XIX amžiaus antroje pusėje, kai vyko pramoninė gintaro gavyba, kasmet iš marių dugno buvo iškasama apie 75 tūkstančius kilogramų gintaro.

Kad pajūryje pabirs gintarų, rinkėjai tikisi prasidėjus darbams ties Kuršių marių sala Kiaulės Nugara. Tačiau mokslininkas abejoja, ar taip nutiks.

„Bet kas ten žino. Jei gintaro sluoksniai yra plačiau paplitę, ne tik Kuršių marių ties Juodkrante dalyje, bet ir kitur, gal užkabinsime kokią klodo dalį. Tačiau detalių žvalgymų ir bandymų buvo nedaug, todėl neturime tikslios informacijos, kur ir kiek gintaro yra“, – aiškino N. Blažauskas.

Klaipėdos uosto pietinėje dalyje, buvusioje Tarptautinėje jūrų perkėloje, jūrinių vėjo jėgainių projektui bus gilinama iki dvylikos metrų. Planuojama iškasti apie 390 tūkstančių kubinių metrų grunto.