Kelias į albumą

Per vieną pokalbį su Remiu Ščerbausku turėjau neeilinę progą pamatyti, kaip virtuoziškai jis valdo fotoaparatą ir medžioja kadrus.

Veiksmo apibūdinimas, mano manymu, puikiai iliustruoja fotomenininko greitumą – per tūkstantąją sekundės dalį prie veido priglausti fotoaparatą, spustelėti mygtuką ir užfiksuoti tai, kas prasprūsta pro mūsų akis, geba retas. Per pokalbį Remis užsiminė ir apie knygą, kuriai tuo metu buvo atrinkęs kone 150 darbų – nespalvotų istorijų, užfiksuotų miesto gatvėse ir skersgatviuose. Pirmasis variantas autoriui nepatiko. Palaiminimo nesulaukė ir antrasis. Trečiam jis suteikė sparnus ir paleido skristi.

„Kaip sakoma, vartotojas – galutinis teisėjas“, – vylęsis auditorijos palankumo ir susidomėjimo, autorius nenutuokė, kaip plačiai po pasaulį pasklis jo nuotraukų albumas. Leidinys sužavėjo japonus, užsisakiusius ne vieną egzempliorių. Komplimentų žarstė ir prancūzai. R. Ščerbauskas juokavo, kad albumo kol kas nėra Australijos žemyne ir ko gero, Antarktidoje. Beje, trečiojo bandymo nuotraukos knyga virto ne Lietuvoje. Į namus vilkiku daugiau nei 1 t siuntinys atkeliavo iš Danijos.

„Bijojau imti į rankas, nes nežinojau, ko tikėtis“, – galutinis rezultatas – knyga „Teritorija Kaunas / Gatvės fotografija“ glostė kūrėjo akis, o nuo lapų padvelkęs spaustuvės kvapas – nosį.

Būdas: nors fotografuoja kitus, pats būti fotografuojamas Remis taip ir neįprato. / Regimanto Zakšensko, R. Ščerbausko nuotr.

Pasakoja vaizdais

Tądien, kai autorius nuotraukų albumą vartė „Kauno dienos“ redakcijoje, spaustuvės kvapo jau nesijautė, tačiau dėl to surinktų istorijų žavesys nesumažėjo.

Viena jų sugrąžino į knygos pristatymo dieną, kai savo nuotraukomis Remis nusagstė bohemiškos „Makaroninės“ sienas. Spontaniškai miesto gyvenimą fotografuojantis fotomenininkas, taip pat spontaniškai vidun ragino užeiti ir praeivius. Vieni susigundę kvietimu žengė per slenkstį, kiti raukė nosis, atmestinai mojo rankomis.

„Reakcija, su kuria man teko gan dažnai susidurti, buvo ignoravimas. Tokia, sakyčiau, specifinė kultūra“, – R. Ščerbausko pirštai užstrigo ties vyresnio amžiaus moters portretu ir ne pačia maloniausia jos veido išraiška parodos atidarymo dieną.

Miestiečių atvaizdų knygoje – ne vienas. Kai kurie jų lengvai atpažįstami, tarkime, prie puodelio kavos sėdintis poetas Gintaras Patackas, dviratį tempiantis tapytojas Pranas Griušys arba benamė, pinigų kaulytoja Žibutė.

„Beje, ją jau senokai mačiau“, – R. Ščerbauskas neslėpė pasigendantis ne tik Žibutės, bet ir kitų miesto simbolių, kaip antai vyruko, daugelį metų praeiviams brukusio loterijos bilietus ir knygeles. Nors kai kuriose nuotraukose sunku identifikuoti Kauną, didžioji dauguma darbų persismelkę miestu, kuris per pastaruosius metus labai pasikeitė.

„Atrodo, kai kurios nuotraukos nukelia į 1970 m. Tarkime, kad ir ši“, – žvilgtelėjęs į Nemune ir Neries santakos vandenyse besitaškančius vaikus ir iki kauliukų įbridusią, maudymosi kostiumėliu apsitempusią moterį, ko gero, vaikų mamą R. Ščerbauskas šyptelėjo.

Tolesnės nuotraukos tik darsyk paliudijo jo žodžius. Dauguma nuotraukų – jau istorija. Neliko Laisvės alėjos suolelių, neliko ir grotelių, į kurias strigdavo batelių kulnai. Pasikeitė kavinių ir parduotuvių iškabos, o kai kurios vietos visiškai pakeitė savo paskirtį.

Mintis: knyga galėtų būti gera dovana ne tik kauniečiui. / Regimanto Zakšensko, R. Ščerbausko nuotr.

Atsitiktinės istorijos

Kai kurios istorijos albume sulipdytos iš dviejų skirtingų, tarpusavyje niekaip nesusijusių nuotraukų. Antai Laisvės alėja krypuojanti tigriniais raštais išsipusčiusi ilgakojė ir lange nuostabos kupinu veidu sustingusi garbaus amžiaus dama. Arba vyras su krepšinio kamuolius menančiais atšvaitais ir gretimame puslapyje kyšančiais televizijos ir bažnyčios bokštais su lankais, primenančiais aureoles arba krepšinio lankus.

Reakcija, su kuria man teko gan dažnai susidurti, buvo ignoravimas. Tokia, sakyčiau, specifinė kultūra.

„Kam televizija, kam bažnyčia yra religija. Kažkuria prasme, religija yra ir krepšinis. Ypač Kaune“, – R. Ščerbauskui bekalbant knygos puslapiuose šmėstelėjo rūstaus veido kontrolierius ir ant troleibuso prilipęs vaikėzas.

Ne itin laimingas kariškis ir purviną kilimėlį purtanti pardavėja. Kurti kviečianti vienuolė ir cigaretę užsirūkęs skustagalvis. Iš pamokos pro mokyklos langą bėgantis moksleivis ir būrys paauglių, užplūdusių didžiausią miesto pėsčiųjų gatvę. Dūdele grojantis berniukas ir jam paklūstantys ne tik užrašai ant sienų, bet ir pėstieji. Remontuojamas Laisvės alėjos grindinys ir jo iššūkiams pasiruošę aukštakulniai žudikai.

Nuotraukose apstu kontrastų, kurie neprasprūdo pro fotomenininko akis. Skersgatvyje ant akmeninių laiptų išsitiesęs senolis ir gerai įkaušęs vyras, gėlių patale pačiame miesto centre. Stiprios, nepriklausomai nuo amžiaus ar fiziologijos, moterys ir paliegę vyrai. Išsipusčiusi, žvaigždės vaidmenį besimatuojanti senjora ir prie suolelių prikepusios jos bendraamžės, stiliaus kritikės.

Regimanto Zakšensko, R. Ščerbausko nuotr.

Mintys apie tęsinį

Albume „Teritorija Kaunas / Gatvės fotografija“, – sugulė daugiau nei dešimties metų darbas, žymėtas ne tik dienų, bet ir minučių tikslumu.

„Kai parduodu albumą, jame įrašau ne tik metus, mėnesį, dieną, bet ir valandas su minutėmis. Taip tarsi pratęsiu istoriją“, – fotomenininkas pastebėjo, kad knygoje yra skaičių, bet nėra jokių aprašymų, todėl kiekvienas albumo turėtojas gali bandyti nuspėti autoriaus mintis, kai šis dėliojo nuotraukas į puslapius.

Nepaleistų minčių Remio galvoje yra ir daugiau. Tiesa, ne visos jos apie Kauną. Užfiksavęs ne vieną Vilniaus herojų ar scenas, kurių dalyviais jie atsitiktinai tapo, fotomenininkas galvoja ir apie antrą albumo dalį. Kol kas visus, trokštančius papildyti savo namų biblioteką, o Kauną pažinti ne per architektūrą, bet per asmenybes, kvietė įsigyti nuotraukų albumą.

„Kiti sako: neparduok, laikyk. Nemanau, kad to reikia“, – visus norinčius įsigyti R. Ščerbauskas kvietė susisiekti su juo asmeniškai arba užsukti į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.