Plyš ar neplyš

Būna savaičių, kai į edukacijas skirtinguose Lietuvos kraštuose, Renata išsiruošia kone kasdien. Pristatydama savo knygas vaikus pakviečia į kūrybos, improvizacijos, atradimų pasaulį.

„Aišku, kiekviena karta kitokia. Šių vaikų vaikai bus dar kitokie. Dabartiniams vaikams patinka knygos, bendrauti. Noriai klauso, domisi, žiūri išplėstomis akimis. Rugsėjo 2-ąją, pavyzdžiui, buvau Vilniuje. Pirma naujų mokslo metų diena darželyje. Kas antras graudinasi. Tačiau prasidėjo užsiėmimas, ir viskas – tyla, visi žiūri susidomėję. Tie, kurie iš pradžių buvo jautriausi, paskui kūrybiškai darė darbelius, stengėsi ir įsitraukė. Ir klausė, ir vartė knygeles. Būna, kad pakovoja dėl knygų. Vienas į savo pusę traukia, kitas – į savo. Galvoji: plyš ar neplyš. Būna visokių situacijų“, – šypsojosi kaunietė.

Jos eilėraščiai ir istorijos skirtos skaitytojui nuo trejų metų iki ketvirtokėlių. Atrodytų, pati sunkiausia publika. Renata įsitikinusi, kad juos sudominti galima tik nuoširdumu, tikėjimu tuo, ką darai.

„Vaikai tai labai jaučia. Aišku, būna visokių susitikimų: ir ramesnių, ir triukšmingesnių. Vaikai į edukacijas ateina ne kaip į pamoką, turiu omenyje, mokinukus. Jiems tai užklasinė veikla, kur galima šiek tiek atsipalaiduoti. Todėl per edukacijas ir emocijos trykšta. Vaikų stengiuosi per daug nedrausminti, nebent pati savęs negirdėčiau. Tačiau net ir tame triukšme klauso, girdi, ką sakau. Jie tokie gyvi, bendrauja, piešia, stengiasi kurti. Nesiekiu, kad visi sėdėtų ir tylėtų. Nenoriu to. Tegul būna vaikais, atsipalaiduoja. Toks ir yra tikslas – kad patirtų gerų emocijų, išlaisvintų kūrybiškumą, o ne būtų ribojami taisyklių“, – apibūdino kūrėja.

Išleista: kūrėjos sąskaitoje kol kas yra dvi knygos – vieną parašė, kitą iliustravo. Renatos Bee asmeninio archyvo nuotr.

Gali paduoti vaikui knygą ir liepti skaityti arba papasakoti apie ją, sugalvoti su ja susijusios veiklos ir taip įtraukti į knygų pasaulį. Renata renkasi antrąjį variantą.

„Man pasidalijus savo mintimis apie knygą, vaikai ir patys pradeda interpretuoti, pateikia, kaip jie mato, supranta tam tikrus dalykus. Išgirstu labai įdomių įžvalgų. Žengimas gilyn į knygą arba išlipimas iš už jos ribų, tęstinumas yra labai smagus ir naudingas dalykas. Nebūtinai mano knygas vėliau skaitys, bet apskritai labiau domėsis knygomis. Toks ir yra autorių, kurie važiuoja į susitikimus su skaitytojais, tikslas“, – kalbėjo Renata, jau spėjusi pasisvečiuoti daugybėje Lietuvos bibliotekų, mokyklų, vaikų darželių.

Prireikė kastuvo

Edukacija trunka apie valandą, bet į pristatymą dar reikia laiko nukeliauti. Kartais – ir trijų valandų į vieną pusę. Susideda viską, ko reikia, į automobilį, ir – į kelią.

Dabartiniams vaikams patinka knygos, bendrauti. Noriai klauso, domisi, žiūri išplėstomis akimis.

Kelionių maratonai išvargina, bet iš sutikimų parsiveža labai daug pozityvumo. Iš vaikų pasisemia idėjų ir pamąstymų. „Pristatymai ir man labai patinka, ir vaikams – matau iš jų reakcijos, kaip jie įsitraukia. Tai galimybė knygas pristatyti per savo matymą, pateikti savų interpretacijų. Be to, labai šiltai priima bibliotekose ir kitur. Labai malonu jausti, kad esi laukiamas. Būna, kad grįžtu su medumi ar naminiais agurkais. Parsivežu ir kitokių įdomybių“, – kvatojo Renata.

Ji prisiminė draugės vyro komentarą: „Na va, Renata, sugriovei tu mums iliuziją apie idealią kuriančio žmogaus dieną. Keliesi penktą ryto, ruošiesi, leki.“ Žmonės mato saldainiuką, nes saldainiukus – geras emocijas – ir daliju. Užkulisiai lieka nematomi. Paruošiamieji darbai, grafikų derinimas ir t. t. Dar labai svarbu įsivertinti ir galimas netikėtas situacijas“, – kalbėjo kaunietė.

Netikėtų situacijų pasitaiko įvairių. Kelis kartus buvo sutrikusi navigacija. Vienas tokių atvejų nutiko vos atvykus į Vilnių. „Skambinu darželio, kuriame buvo sutarta dėl edukacijos, auklėtojai. Sakau, nepykite, bet nežinau, kaip jus pasiekti. Ji mane navigavo telefonu iš atminties. Matote tokį ir tokį pastatą? Sukite ten. Tuoj privažiuosite tokią ir tokią parduotuvę. Už jos – į kairę ir t. t. Pavėlavau gal tik penkias minutes“, – apie laimingai pasibaigusius nuotykius pasakojo Renata ir pabrėžė punktualumo ir atsakingumo svarbą.

Kartą užklimpo pusnyje. „Išsitraukiau kastuvą. Gerai, kad turėjau bagažinėje. Atsikasiau ir išjudėjau. Po ratais jau buvo susidaręs ledas“, – prisiminė autorė.

Kartą buvo pakviesta į edukaciją Šalčininkuose. Įžengė į klasę ir tik tada suprato, kad teks kalbėti nelietuviškai. Kiek sutriko, bet vis tiek rado išeitį iš situacijos.

Jai labai įsiminė ir pirmoji edukacija. „Baimės buvo pilnos kelnės. Labai ilgai ruošiausi, visko klausinėjau bibliotekos atstovų. Jie mane patys susirado ir pasikvietė. Sakė, kad ieško pradedančiųjų kūrėjų. Apsidžiaugiau ir sutikau, o paskui – panika, baimė: „Ką daryti per edukaciją?“ Tačiau viskas labai gerai praėjo. Iki šiol jiems esu dėkinga už pasitikėjimą. Užsimezgė ilgalaikė draugystė“, – pasakojo kūrėja. Renatą galima pasikviesti į svečius asmeniškai arba per Kultūros paso sistemą.

Pačios netraukė

Renatą vaikystėje skaitymas ne itin traukė. „Bibliotekoje stengdavausi pasirinkti kuo plonesnę knygą, kad būtų kuo mažiau teksto“, – prasitarė kūrėja, tačiau vėliau viskas pasikeitė.

Kūryba Renatai – saviraiška, galimybė džiuginti kitus. Labai svarbu jausti atgalinį ryšį. „Rašau impulsyviai, intuityviai. Stengiuosi pateikti per šilumą, jaukumą, žaismę ir humorą. Išdaigos kūryboje – priimtinos, tegul veikėjai pašėlioja“, – teigė kaunietė ir pridūrė, kad esame tokie laikini, o mūsų sukurti personažai ir visa kūryba galbūt gyvens amžinai.

Jos kūryba ėmė skleistis dar mokykloje. „Rašydavau, kai būdavo ypač sunku ir reikėdavo išsilieti. Dar ir dabar esu sau griežta, kiek susikausčiusi. Per kūrybinius užsiėmimus stengiuosi save išlaisvinti. Juk suaugusiųjų pasaulyje tų taisyklių per daug ir kartais jos ima slėgti. Nesinori vėl sulįsti į savo kiautą. Per eiles, tapybą, spalvas vis stengiuosi save ištraukti iš to kiauto ir to mokau vaikus“, – atviravo kaunietė.

Atsisakė verslo

Rašyti po truputį ėmė dar mokykloje, tačiau profesinės ateities su tuo nesiejo. Pasirinko viešojo administravimo bakalauro, paskui – veiklos audito magistro studijas. Dirbo privačiame sektoriuje.

Augindama pirmąją dukrą Upę įkūrė savo verslą – vaikų žaidimų kambarį „Upeliukas“. Jį atidarė prie namų esančiame prekybos centre „Rimi“.

„Norėjosi ir savirealizacijos, ir papildomos veiklos, kol augo dukra. Deja, vėliau teko užsidaryti. Nebuvau įvertinusi realių veiklos kaštų. Optimizmas buvo aukščiau visko, bet labai trūko patirties. Dabar jau daryčiau kitaip. Manau, mokėčiau pritraukti platesnį ratą klientų. Buvau pati sau bosas, bet be patirties“, – įvertino Renata.

Verslas gyvavo trejus metus. Laukdamasi antros dukrytės – Luknės – sugalvojo, išdrįso imtis veiklos, tvarkėsi su numatytais ir nenumatytais iššūkiais. Tačiau gavusi progą nutraukti patalpų nuomos sutartį, šia galimybe pasinaudojo. Kitų patalpų nebeieškojo.

Nėrė į mokslus

„Kiek paaugus vaikams norėjosi kūrybos, sugebėti padėti sau. Ne tik rašyti, bet ir mokėti tai pateikti vizualiai“, – apie naują vingį prabilo kūrėja. Ėmėsi mokytis multimedijos. Tai buvo intensyvūs pusės metų kursai, iš kurių pasisėmė daug naudingos patirties ir žinių.

Paskui atliko kelių mėnesių praktiką leidykloje „Terra Publica“. Kūrė animacijas, montavo vaizdo įrašus. Vėliau toliau bendradarbiavo su leidykla, gaudama iš jos privačių užsakymų.

Kartą nusiuntė savo knygos „Spalvų namelis“ rankraštį. Jiems patiko. Laukdama, kol bus išleista pirmoji jos knyga, Renata iš tos pačios leidyklos sulaukė pasiūlymo iliustruoti kitos autorės knygą – Monikos Žiūkaitės „Tapukas ir emocijų kuprinė“. Beje, Renatos knygą iliustravo ne ji pati, o iliustruotoja Rūta Dzin, tad teko apsikeisti vaidmenimis ir pabūti keliuose skirtinguose vaidmenyse.

„Iliustruojant kito darbą įgijau labai vertingos darbo komandoje patirties, geriau pažinau ir kitus procesus. Suvokiau, kiek tai trunka, kaip kas vyksta. Man tai buvo pirmas toks didelis projektas. Šokti į šį kūrybos traukinį buvo ir smagu, ir kartu baisu. Jaučiau didelę atsakomybę“, – sakė Renata.

Kaip gimė „Spalvų namelis“? „Nemačiau, kad būtų knygų vaikams apie spalvų maišymąsi, apie tą vau atradimo momentą. Tad nusprendžiau tokią knygą sukurti“, – aiškino autorė.

„Baltame namelyje gyveno trys spalvos: Geltona, Raudona ir Mėlyna. Geltonos spalvos kambarys buvo geltonas it saulė. Raudonos – raudonas lyg braškė, o Mėlynos – mėlynas kaip jūra. Vieną dieną Geltona spalva pametė savo raktelį, tad teko jį pasiskolinti iš Mėlynos. Kad jūs matytumėte, kaip nustebo Geltona, kai atvėrusi duris pamatė, kad jos kambarys visai nebe geltonas!“ – taip knygą pristato leidykla, apibūdindama, kad ši istorija apie spalvas ir draugystę yra ryški, smagi, įvairi ir skani.

Kol kas kitą savo kūrybą Renata publikuoja socialiniuose tinkluose, bet tam turi ir kitokių planų.

Užsiėmimai: R. Bee su edukacijomis apkeliavo daug bibliotekų, mokyklų ir vaikų darželių. Renatos Bee asmeninio archyvo nuotr.

Imtų milijoną

Kūryba ir edukacijos – smagu, atgaiva sielai, nauda skaitytojams, o koks piniginis viso to aspektas? Renata atvira – be šeimos finansinio užnugario, kažin, ar būtų ryžusis tokiam gyvenimo posūkiui.

„Išgyventi vien tik iš kūrybos, kad ir su kuo pakalbi, – nelengvas kelias. Smagus, visa kita, bet tikrai ne rožėmis klotas. Daug nežinomybės, nepastovumo. Dažnai būna svarstymų, ar toliau eiti šiuo keliu. Ar daryti tai, kas patinka, ar tai, kas apsimoka. Kol kas kryptingai minu kūrybos keliu, kuris labai įdomiai vingiuoja. Niekada nežinai, kas už kurio posūkio laukia“, – optimizmo nestokoja pašnekovė.

Provokuojame: administracinis darbas už milijoną per mėnesį ar vis dėlto liktų prie kūrybos? „Milijonas nė vienam nepamaišytų (tie, kurie sako kitaip, tiesiog meluoja). Pinigai yra naujos galimybės. Pasiimčiau milijoną, o paskui būtų matyti, kur ir kaip jį panaudoti. Šiaip geriau gyventi kukliau ir eiti savo keliu“, – įsitikinusi kaunietė, be viso kito, kurianti advento knygeles ir skatinanti tai daryti vaikus.

„Parašyti knygą – didelis darbas. Vaikams labai smagu pajausti, ką reiškia pačiam parašyti knygą, nors ir nedidukę. Tai papildoma paskata kurti. Gal kam nors tai taps kelrode žvaigžde?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Eiti savo keliu

Kaip pati autorė pasikeitė per pastaruosius kelerius metus? „Pasikeičiau. Gyvename ir keičiamės. Šiandien esame kitokie, nei buvome vakar. Mažiau save graužiu. Stengiuosi nekrauti į save negatyvumo. Viskam savas laikas. Stengiuosi į kūrybą žiūrėti kaip į žaidimą“, – teigė kaunietė.

Pati tuo vadovaujasi ir kitiems patartų nesustoti, jeigu kūryba teikia džiaugsmą. „Jeigu tavo kūryba vienąkart sulaukė ne tokio įvertinimo, reakcijų, kokių norėtųsi, dar nereiškia, kad esi blogas kūrėjas“, – drąsino kitus pašnekovė.

„Patarčiau tiesiog pasikliauti savo smalsumu ir žiūrėti, kur jis nuves. Jeigu patinka piešti – piešk. Jei patinka groti – grok. Be jokių lūkesčių, koks bus rezultatas, be jokių minčių, kad būsi kompozitorius ar pan. Daryk tai, kas traukia, kas džiugina, ką veikdamas gerai jautiesi. Labai svarbu tikėti savimi, savo idėjomis, nesustoti, tobulėti ir kryptingai, nuosekliai eiti savo keliu“, – sakė Renata.