- Gintarė Vasiliauskaitė [2]
- [3]
- [3]
- Teksto dydis:
- Spausdinti [4]
Kaunas neretai vadinamas lietuviškiausiu Lietuvos miestu. Vis dėlto nuo seno jame gyveno įvairių tautų atstovai, kalbėję skirtingomis kalbomis ir išpažinę savas religijas. Kaip Kauno lingvistinis portretas atrodė tarpukariu? Kada mieste ėmė dominuoti lietuvių kalba? Kaip Kauno kalbinį peizažą šiandien keičia naujausios imigracijos tendencijos?
Konkuravo su lenkų kalba
Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Balkus neigia mitą, kad tarpukariu Kaunas buvo labai lietuviškas. Pasak jo, po 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo nustatyta, kad Kaune gyveno 92 446 gyventojai. Iš jų lietuvių buvo tik 59 proc. Tuo metu laikinojoje sostinėje taip pat gyveno 27,1 proc. žydų, 4,5 proc. lenkų, 3,2 proc. rusų, 3,5 proc. vokiečių ir 2,7 proc. kitų tautybių asmenų.
Istoriko teigimu, tarpukario pradžioje tarpetninė bendravimo kalba dažniausiai būdavo rusų, nes ją nuo caro valdymo laikų mokėjo dauguma krašto gyventojų.
„Tarp kauniečių katalikų nuo seno buvo paplitusi lenkų kalba. Ji buvo pagrindinė lietuvių kalbos konkurentė, nes rėmėsi ta pačia socialine baze – miesto gyventojais katalikais. Plintant lietuvių kalbai, lenkų kalbos vartojimas menko. Nors daugelio kauniečių šeimų senosios kartos kalbėjo lenkiškai, jų palikuonys tarpukariu išmoko lietuvių kalbą ir ji tapo pagrindinė“, – pasakojo istorikas.
Jis atkreipė dėmesį į faktą, kad prieš 100 metų nemaža dalis Žaliakalnio gyventojų kalbėjo lenkiškai, o pusė pamokslų Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje buvo sakomi šia kalba. „Miesto žydai tarpusavyje dažniausiai kalbėdavosi jidiš arba rusų kalbomis. Vokiečių kalba Kaune plačiai nebuvo vartojama, nors kaizerinės okupacijos metais – 1915–1918-aisiais – ji buvo labai remiama ir skatinama. Tautinių įtampų dėl kalbų vartojimo pasitaikydavo retai, jie nebūdavo plataus masto“, – akcentavo dr. M. Balkus.
Pasak istoriko, XX a. 3-iajame dešimtmetyje Kaunas išgyveno ryškių kalbų vartojimo viešajame gyvenime pokyčių. Buvo stengiamasi išstumti rusų kalbą iš viešojo gyvenimo, nes ji lietuviams priminė carinę priespaudą ir rusinimo politiką. 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba – tokį statusą įgijo pirmą kartą istorijoje.
„Lietuvių kalba imta skleisti ir populiarinti per viešuosius užrašus, valstybines įstaigas, pradinio ir vidurinio švietimo sistemą, bažnyčias, kariuomenės dalinius, Vytauto Didžiojo universitetą, tautiškai angažuotas visuomenines organizacijas: Lietuvos šaulių sąjungą, Lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungą „Jaunoji Lietuva“ ir kt. 1930 m. lietuvių kalba jau buvo ganėtinai paplitusi Kauno viešajame gyvenime, o apie 1940 m. ji jau visapusiškai dominavo viešojoje vartosenoje“, – sako pašnekovas.
Murzinimo akcija
Pasak dr. M. Balkaus, siekiant sulietuvinti Kauną, kai kurie miesto gyventojai ėmėsi ir radikalesnių būdų. Pavyzdžiui, surengė murzinimo akciją. 1923 m. nacionalistiškai nusiteikę kauniečiai, daugiausia jaunimas, nepatenkinti tuo, kad, jų manymu, Kaune vis dar buvo per daug nelietuviškų iškabų, sumanė naktį juodai užtepti iškabas jidiš ir lenkų kalbomis.
„Įdomu, kad iškabų murzinimo naktį budėję policininkai esą nieko nepastebėjo. Tai rodo, kad apie šią akciją policija žinojo, bet savo pasyvumu tokį elgesį toleravo. Vis dėlto vidaus reikalų ministras Kazimieras Oleka iškabų murzinimą oficialiai pasmerkė kaip nekultūringą elgesį. Pagal tuomet veikusius įstatymus greta lietuviškų užrašų iškabose galėjo būti užrašų ir kitomis kalbomis, – pasakoja istorikas. – Ši murzinimo akcija vertintina kaip nepriimtina radikalaus nacionalizmo apraiška, kai norėta netinkamomis priemonėmis paspartinti Kauno sulietuvinimą.“
Lietuviai reikalaudavo daugiau pridėtinių pamaldų lietuvių kalba, siekdavo sumažinti lenkiškų pamaldų.
Pašnekovas atskleidė, kad 1923–1924 m. keliose Kauno bažnyčiose (Švč. Trejybės, Šv. Kryžiaus, Švč. Jėzaus Širdies) buvo kilusi tautinio pobūdžio neramumų banga. Susipriešinusios tikinčiųjų grupės (lietuviai ir lenkai) laidydavo šūksnius per kita kalba sakomus pamokslus ar giedamas giesmes. Retkarčiais pasitaikydavo ir muštynių bažnyčiose ar jų šventoriuose. Lietuviai reikalaudavo daugiau pridėtinių pamaldų lietuvių kalba, siekdavo sumažinti lenkiškų pamaldų. Tarpukariu Kaune lietuvių kalba laikomų pridėtinių pamaldų vis daugėjo.
Neskubėjo mokytis
Dr. M. Balkaus teigimu, tarpukario pradžioje kitataučiai Kauno gyventojai neretai skeptiškai vertindavo lietuvių valdžią ir kalbą. Buvo manoma, kad Lietuvos nepriklausomybė ilgai neišsilaikys, Lietuva sugrįš į Rusijos sudėtį arba ją užims Lenkija. Tad lietuvių kalbos neskubėta mokytis. Vis dėlto politinės aplinkybės Lietuvos valstybės raidai buvo palankios ir jos egzistavimas buvo pripažintas tarptautiniu mastu. 1921 m. Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, o 1922 m. ją de jure pripažino JAV. Tada tautinių mažumų gyventojų požiūris į lietuvius ir lietuvių kalbą ėmė keistis.
„Įtakingos Kauno žydų ir lenkų bendruomenės siekė išlaikyti viešuosius užrašus savo kalbomis. Iki 1923 m. Kauno gatvių pavadinimai lentelėse ant pastatų buvo rašomi trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš, kaip ir daugelis kitų viešųjų užrašų“, – pasakoja istorikas.
„Daug tautinių mažumų atstovų laikėsi pragmatinės pozicijos, todėl lietuvių kalbos ėmė mokytis dėl karjeros galimybių ir geresnio prisitaikymo prie darbo rinkos. Senajai kartai tai padaryti buvo nelengva, daugelis kitataučių gyventojų lietuviškai kalbėjo netaisyklingai, o rašyti šia kalba retas teišmoko. Naujoji tautinių mažumų gyventojų karta lietuvių kalbą gana gerai pramoko, nes ji buvo dėstoma visų tipų pradinėse mokyklose ir gimnazijose“, – Kauno lingvistinio peizažo virsmus atskleidė dr. M. Balkus.
Sugrįžo rusų kalba
1940-aisiais lietuvių kalba jau dominavo viešojoje vartosenoje, tačiau tada prasidėjo nauja Lietuvos okupacija. Dr. M. Balkus pastebi, kad sovietmečiu Lietuvoje lietuvių kalba neturėjo valstybinės kalbos statuso. Pagrindinė visos Sovietų Sąjungos kalba tapo rusų.
Dauguma viešųjų užrašų Kaune buvo dvikalbiai – lietuvių ir rusų kalbomis. Pagrindinė bendravimo kalba mieste išliko lietuvių, tačiau situacijose, kai į komunikacijos procesą įsitraukdavo nelietuvių kilmės žmonės, dažniausiai buvo vartojama rusų kalba.
„Sovietmečiu rusų kalbai mokyti vidurinėse mokyklose būdavo skiriama vis daugiau pamokų, ankstinama jos mokymo pradžia, – sako istorikas. – Rusų kalba buvo gana paplitusi Žemuosiuose Šančiuose ir Aukštojoje Panemunėje, nes čia buvo gana dideli sovietinės kariuomenės kariniai miesteliai, gyveno karininkų šeimos. Daug rusakalbių asmenų dirbo geležinkeliuose.“
Tiesa, iš sostinės į Kauną sovietmečiu atvykę vilniečiai stebėjosi: čia viešojoje erdvėje rusų kalba skambėjo gerokai rečiau.
„Pamenu vaikystę, kai net primityvų klausimą apie valandas ar pasitikslinti, kaip rasti reikalingą objektą, praeivio klausdavome rusiškai. Lietuvis bet kokiu atveju būtų atsakęs, o lietuviškai paklaustas rusakalbis būtų tiesiog ignoravęs mums rūpimą klausimą“, – „Santakai“ pasakojo vilnietė Lauryna Miškinytė.
1982-aisiais, dar būdama pradinukė, apsilankiusi Kaune pašnekovė prisiminė savo nuostabą, kad čia net pardavėjos kalbėjusios mandagiau. „Buvau labai smalsi, mėgau stebėti aplinką. Drąsiai galiu pasakyti, kad tos kelionės metu pirmą kartą savo gyvenime viešoje erdvėje išgirdau kreipinį „pone“. Vilniuje geriausiu atveju girdėdavau „pilieti“ ar „tovarišč“, „ženščina“, jei pardavėja būdavo rusakalbė“, – vaikystės nuostaba dalijosi moteris.
Puoselėjo daugiakalbystę
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lituanistikos katedros profesorė Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro vadovė dr. Ineta Dabašinskienė atkreipė dėmesį, kad Kaune įvairių tautybių žmonės gyveno nuo seniausių laikų. Tad miesto gatvėse ne tik tarpukariu, bet ir carinio valdymo laikotarpiu buvo galima išgirsti įvairiausių kalbų. Skirtingų tautybių atstovai Kaune turėjo savo mokyklas, leido laikraščius, dalyvavo politikoje. Tik po A. Smetonos 1926 m. įvykdyto perversmo valdžioje įsitvirtinus tautininkams Kauno lingvistinio peizažo trajektorija smarkiai pakito.
„Dažnai etninių mažumų atstovai, be savo gimtosios, kalbėdavo ir kitomis kalbomis. Tarpukariu gimnazijose buvo puoselėjama daugiakalbystė, mokiniai mokėsi ne vienos užsienio kalbos. Su įvairių kalbų mokėjimu buvo siejamas bendrasis išsilavinimas, kultūra, todėl ir universiteto studento, juo labiau dėstytojo, kalbinis repertuaras buvo svarbi jų tapatybės dalis. Universitetas Kaune tuo metu turėjo daug dėstytojų iš įvairių Europos šalių, tad miestas be skirtingų kalbų tiesiog nebuvo įsivaizduojamas. Kita vertus, į valdžią atėjus tautininkams, imta gręžtis į tautinę valstybę. Tad viešajame gyvenime ėmė dominuoti lietuvių kalba, o daugiakalbystės reikšmė pamažu menko“, – sako ji.
Pasak profesorės, Kauno lietuviškumas toliau augo sovietmečiu, nors tai ir skamba keistokai. Tokią situaciją, visų pirma, lėmė, kad dėl Holokausto ir kitų represijų Kaunas neteko didelės savo kitataučių bendruomenės dalies. Okupacijos laikotarpiu į Kauną ėmė plūsti rusakalbiai, tačiau, pašnekovės teigimu, jų įtaka čia nebuvo tokia didelė, kaip, pavyzdžiui, Rygoje ar Taline.
„Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuva tarpukariu buvo labiau agrarinė šalis, neturėjome rimtų pramonės šakų. Tad okupantams Kaunas ir Lietuva apskritai, išskyrus Visaginą, rūpėjo mažiau nei Ryga ir Talinas, kurie turėjo priėjimą prie jūros ir stipresnę pramonę. Dėl šios priežasties kur kas daugiau rusakalbių atsikėlė į šiuos miestus, o ne į Kauną“, – paaiškino pašnekovė.
Ryškiausi – užsienio studentai
Pasak prof. dr. I. Dabašinskienės, šiandien Kaune vėl daug įvairiausių kalbų. Įvairovės miesto kalbiniam portretui suteikia čia studijuojantys užsienio studentai, dirbantys kitų šalių piliečiai, karo pabėgėliai iš Ukrainos.
„Kauno kalbinis ir kultūrinis margumas smarkiai plečiasi su didėjančiu užsienio studentų skaičiumi. Jau ne vieną dešimtmetį Kaunas puoselėja studentiško miesto tapatybę, čia veikia daug aukštųjų mokyklų, kuriose mokosi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių studentai. Vienu metu studentų Kaune buvo net daugiau nei Vilniuje, – pastebi pašnekovė. – VDU šiandien mokosi studentai iš įvairių Europos šalių, tarp jų – ir iš karą išgyvenančios Ukrainos, studentai iš kitų kontinentų – Afrikos, Pietų ir Šiaurės Amerikų, Azijos. Ypač Kaune gausu Indijos, Izraelio, Kazachstano, Azerbaidžano, Japonijos, Pietų Korėjos studentų. Jie prisideda prie daugybės įvairių kultūrinių renginių mieste organizavimo. Pavyzdžiui, pavasarį Kaune tradiciškai vyksta VDU Azijos savaitė, kuri sulaukia miesto gyventojų susidomėjimo. Tokie renginiai yra ne tik puiki proga užsienio studentams pristatyti savo šalių kultūrą, bet ir galimybė kauniečiams susipažinti su įvairiomis kalbomis.“
Pašnekovės manymu, iš Kaune gyvenančių kitataučių užsienio studentai yra ryškiausiai pastebimi, kadangi jie yra aktyvūs, dalyvauja įvairiuose miesto renginiuose, neretai ir patys juos organizuoja. Vis dėlto miesto kalbinį peizažą papildo ir kiti atvykėliai, pvz., čia atvykę dirbti aukšto lygio verslo ar pramonės sričių profesionalai, statybos ir kitų sektorių darbininkai.
Profesorė pastebi, kad anksčiau į Kauną dirbti gausiai atvykdavo ukrainiečių ir baltarusių, kurie dažnai įsidarbindavo statybas organizuojančiose kompanijose, tačiau šiandien mieste daugėja darbuotojų iš Azijos – Uzbekistano, Tadžikistano, Kinijos, Indijos. Miesto kalbinį kodą formuoja ir mišrios šeimos – su lietuviais susituokę užsienio piliečiai, nusprendę gyvenimą kurti Kaune.
„Kalbine prasme Kaunas tikrai nehomogeniškas, atvirkščiai – jis labai įvairus ir nevienalytis. Esame dalis globalaus mainų proceso, tad žmonės iš įvairių šalių čia atvyksta mokytis, dirbti, semtis patirčių. Man, kaip lingvistei, labai žavu ir įdomu stebėti visą šį margą kalbinį vyksmą“, – šypsosi ji.
Anglų kalba nepralenkiama
Pastaruosius dvejus metus dėl karo Ukrainoje Kaune girdime daugiau ukrainiečių ir rusų kalbų, kurias vartoja čia apsigyvenę pabėgėliai iš šios šalies. Prof. dr. I. Dabašinskienė pastebi, kad rusų kalba, kurią anksčiau Kaune girdėdavome retokai, dabar tampa lingua franca – ukrainiečiams ir lietuviams padedančia susikalbėti bendra kalba.
„Neseniai į Lietuvą atvykę ukrainiečiai pabėgėliai lietuvių kalbos nemoka, o mes nemokame kalbėti ukrainietiškai. Vyresni žmonės taip pat dažniausiai nekalba angliškai, tad pasitelkiama rusų kalba, kurią neretai moka abi pusės. Nepamirškime, kad karo pabėgėliai dažnai būna iš Rytų ir Pietų Ukrainos, kur dominuoja rusų kalba. Tad ji didelei daliai pabėgėlių yra gimtoji. Karo Ukrainoje kontekste universitete esame atlikę įdomų tyrimą apie kalbų vartosenos pokyčius, susijusius su trauminėmis karo patirtimis. Rusakalbiai ukrainiečiai atsisako kalbėti rusiškai ir masiškai pereina prie ukrainiečių kalbos, vadindami ją gimtąja ir siedami su savo tautine tapatybe ir valstybingumo išsaugojimo svarba. Didelė dalis pabėgėlių rusų kalbą šiandien suvokia kaip okupantų kalbą. Vis dėlto situacijose, kai reikia susikalbėti su ukrainietiškai nešnekančiais žmonėmis, bendraujama būtent šia kalba, nes ji atlieka svarbią informacijos perdavimo ir susikalbėjimo funkciją“, – paaiškino prof. dr. I. Dabašinskienė.
Nors su ukrainiečiais dažnai bandoma susikalbėti rusų kalba, kitų tarptautinių bendruomenių Kaune lingua franca išlieka anglų kalba. Ji yra populiariausia ir, nors mieste daugėja įvairių kalbų, pašnekovė nemano, kad kuri nors jų galėtų pasivyti anglų kalbą.
Šalies universitetai, mokyklos ir darbovietės turėtų laikytis pozicijos, kad čia dirbti ar mokytis atvykęs žmogus privalo pramokti lietuvių kalbos vien dėl pagarbos ir lengvesnio bendravimo.
„Jungtinei Karalystei išstojus iš ES, būta svarstymų, kad galbūt kuri nors kita kalba ims dominuoti Europoje. Vis dėlto anglų kalba vis dar vertinama kaip pati naudingiausia, patraukliausia, reikalingiausia ir neatrodo, kad artimoje ateityje kas nors galėtų keistis. Anglų kalbą ypač mėgsta jaunimas, kuris jos su malonumu mokosi ir vartoja ne tik tarptautiniuose pokalbiuose, bet ir kasdienybėje, – pastebi profesorė. – Vis dėlto norėtųsi švietimo sistemos dėmesio ir kitoms užsienio kalboms. Būtų nuostabu puoselėti daugiakalbystę, kaip tai buvo daroma tarpukariu, ir mokyklose mokyti ne tik anglų, bet ir ispanų, vokiečių, prancūzų ir kitų kalbų. Matome, kad angliškai puikiai šneka net tie mokiniai, kurie pirmąja užsienio kalba mokykloje yra pasirinkę vokiečių ar prancūzų. Tad manau, kad didesnį dėmesį reikėtų skirti kitų užsienio kalbų mokymui.“
Atvykėliams – kalbos kursai
Kaip Kauno lingvistinis peizažas galėtų keistis ateityje? Galbūt pašnekovė pastebi tam tikrų tendencijų? Prof. dr. I. Dabašinskienės teigimu, anglų kalba artimiausius dešimtmečius neabejotinai išliks populiariausia užsienio kalba mieste. Vis dėlto ji tikisi, kad švietimo sistema sugebės mokiniams pasiūlyti gana stiprų ir kitų užsienio kalbų mokymą.
„Žvelgdami į ateitį, nenuvertinkime ir technologijų įtakos. Nežinia – galbūt žmonės ateityje apskritai mažiau mokysis užsienio kalbų, nes susikalbėti jiems padės specialios programėlės ar sinchroniškai pokalbį verčiančios ausinės. Tikėtina, kad tai gali tapti kasdiene praktika“, – svarsto ji.
Kokia ateityje Kaune galėtų būti pačios lietuvių kalbos padėtis? Ne visi mieste ilgesnį laiką gyvenantys atvykėliai mokosi kalbėti lietuviškai. Ar profesorė dėl to mato grėsmių? Pasak prof. dr. I. Dabašinskienės, yra nerimo dėl tam tikrų aspektų.
„Tikrai ne visi Kaune gyvenantys kitataučiai mokosi lietuvių kalbos. Žinoma, jei žmogus čia atvyko trumpam, galbūt jis ir nejaučia didelio poreikio jos mokytis. VDU siūlo trumpesnės ir ilgesnės trukmės lietuvių kalbos kursus, juos organizuoja ir kitos aukštosios mokyklos. Suvokiame lietuvių kalbos, kaip naudingos tik gyvenant šioje šalyje, realybę. Vis dėlto manau, kad šalies universitetai, mokyklos ir darbovietės turėtų laikytis pozicijos, kad čia dirbti ar mokytis atvykęs žmogus privalo pramokti lietuvių kalbos vien dėl pagarbos ir lengvesnio bendravimo. Esu įsitikinusi, kad mūsų kalbos ir kultūros pažinimas yra svarbi vykstančių tarpkultūrinių mainų dalis, nesvarbu, ar tai būtų švietimo, ar darbo santykių mainai“, – sako ji.
Pašnekovė pastebi, kad vis daugiau diskusijų kyla ir dėl ukrainiečių pabėgėlių lietuvių kalbos mokymosi. „Kai kurie Kaune jau gyvena trečius metus, bet lietuviškai nekalba. Suprantama, kad, prasidėjus karui ir prireikus bėgti iš savo šalies, tikrai ne kalbų mokymasis buvo prioritetas. Vis dėlto, praėjus daugiau nei dvejiems metams, tam tikra pažanga turėtų būti. Žinoma, nemaža dalis ukrainiečių kalba lietuviškai ir su dideliu noru mokosi šios kalbos. VDU specialiai rengiame jiems kursus, į juos susirenka didelis būrys žmonių, kurie gerbia Lietuvą ir stengiasi kuo geriau išmokti mūsų kalbą“, – džiaugiasi ji.
Svarbiausia – pagarba
Kai kuriuos kauniečius labai piktina lietuviškai nešnekantys čia gyvenantys atvykėliai. Kiti, supratę, kad užsienietis nekalba lietuviškai, skuba jam atsakyti angliškai ar rusiškai. Prof. dr. I. Dabašinskienė siūlo būti pakantesniems ir, išgirdus netaisyklingą lietuvių kalbą, nepulti jos taisyti.
„Tai, kad lietuviai geba greitai pakeisti kalbą ir prisitaikyti prie pašnekovo, man atrodo labai didelis pagarbos kitam žmogui ženklas. Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos – ar atvykėlis bando susikalbėti tiesiog gatvėje, ar jis dirba aptarnavimo srityje? Pastaruoju metu girdime daug kritikos kurjeriais ar pavežėjais dirbančių užsienio piliečių kalbai. Vis dėlto aš matau jų pastangas kalbėti lietuviškai, išmokti bent pagrindines frazes, – atkreipė dėmesį ji. – Pastebiu, kad lietuviai mėgsta kritikuoti netaisyklingai lietuviškai šnekančius kitataučius ir entuziastingai taiso jų klaidas. Tačiau toks elgesys lietuviškai mėginančiam kalbėti žmogui tik sustiprins nepasitikėjimą savimi ir baimę. O juk nedarant klaidų, išmokti neįmanoma. Todėl siūlau mažiau kritikuoti ir dažniau pagirti užsieniečius, bandančius šnekėti lietuviškai. Nepamirškime, kad kai kuriems žmonėms mokytis naujų kalbų yra sudėtinga, ypač vyresniems.“
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Vieta, menanti skaudžias istorijos pamokas [13]
6 [14]
Galerijos [19]
Nuorodos:
[1] https://www.diena.lt/%2Bdocument.location.href%2B
[2] https://www.diena.lt/autoriai/gintare-vasiliauskaite
[3] javascript://;
[4] https://www.diena.lt/print/1194421
[5] https://www.diena.lt/zymes/kaunas-4
[6] https://www.diena.lt/zymes/lietuviu-kalba-3
[7] https://www.diena.lt/zymes/uzsienio-kalbos-2
[8] https://www.diena.lt/zymes/lingvistika-1
[9] https://www.diena.lt/raktazodziai/ivairiu-tautu-atstovai
[10] https://www.diena.lt/zymes/istorija-3
[11] https://www.diena.lt/zymes/santaka-3
[12] https://www.diena.lt/zymes/istorijasantaka-3
[13] https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/vieta-menanti-skaudzias-istorijos-pamokas-1200040
[14] https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/vieta-menanti-skaudzias-istorijos-pamokas-1200040#comments
[15] https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/vieta-menanti-viesbucius-tabako-fabrika-modistes-ir-aferistu-1197349
[16] https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/vieta-menanti-viesbucius-tabako-fabrika-modistes-ir-aferistu-1197349#comments
[17] https://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/prezidento-inauguracija-nuo-formalios-ceremonijos-iki-naikintuvu-skrydzio-1180960
[18] https://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/prezidento-inauguracija-nuo-formalios-ceremonijos-iki-naikintuvu-skrydzio-1180960#comments
[19] https://www.diena.lt/galerijos
[20] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/betsafe-lkl-gala-vakaras-1201200
[21] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/kaledine-kauno-egle-paukscio-skrydzio-1201192
[22] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/kauno-kaledines-eglutes-iziebimas-1201191
[23] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/kauno-egles-iziebimo-koncerto-akimirkos-1201190
[24] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/kauno-kaledines-egles-iziebimo-koncerte-minios-zmoniu-1201188
[25] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/kaunas-paminejo-lietuvos-kariuomenes-diena-1201164
[26] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/l-kasciunas-ir-r-umerovas-pasirase-abipusio-bendradarbiavimo-susitarima-1201148
[27] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/avarija-tunelio-gatveje-1201121
[28] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/eurolyga-kauno-zalgiris-atenu-panathinaikos-1201120
[29] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/akcija-skirta-apginti-uz-ukraina-kovojusio-baltarusio-garbe-ir-gyvybe-1201082