„Dalydamasi žiniomis apie lytiškumą noriu prilygti masažuotojai, kuri gebėtų atpalaiduoti lytiškumo ugdymo raumenis“, – sako lytiškumo ugdymo specialistė, Vilniaus universiteto edukologijos doktorantė, bendruomenės „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja ir autorė Akvilė Giniota.

Visur ir niekur

Lytiškumo ugdymą galime suprasti labai konceptualiai ir filosofiškai, o kartu – labai buitiškai. A. Giniota siūlo pasitelkti tris lygmenis: asmeninį (ką man reiškia mano lytis, mano kūnas, fiziologija, psichologija, asmeninis lyties supratimas?), tarpasmeninį (santykis su kitu / kita, bet nebūtinai romantiniu partneriu) ir visuomeninį (lyčių lygybės klausimai, lytiškumo ugdymas mokyklose ir kitur).

„Svarbu suprasti, kad kiekvienas iš lygmenų savyje talpina įvairiausių su lytiškumo ugdymu susijusių temų, vadinasi, lytiškumo ugdymas negali būti suprastas kaip tik pokalbis. Jo pagrindinis uždavinys yra padėti išsiugdyti kritinę savimonę ir savivertę“, – sako ekspertė.

Lietuvoje lytiškumo ugdymas privaloma disciplina tapo tik 2016-aisiais, tačiau, kaip teigia A. Giniota, net ir nesiimant oficialiai įteisintų veiksmų, jis vis tiek nuolat vyksta: „Mes namie nepaliekame lyties ateidami į mokyklą, universitetą ar darbą. Bet kuriuo atveju visada reguliuojame savo, taip pat – ir kitų lytį.“

Sava problematika

Anksčiau lytiškumo ugdymas vadintas lytiniu švietimu, kadangi prieš pusę amžiaus labiausiai buvo siejamas su lytiškai plintančių infekcijų ir nenorimo nėštumo, o devintajame dešimtmetyje – ir ŽIV prevencija. Įžengus į XXI a. lytiškumo ugdymas pradėjo apimti seksizmą, homofobiją, elektronines patyčias, LGBTQ+ teises.

A. Giniota atkreipia dėmesį, kad suaugusieji įprastai jauniems žmonėms suteikia rizikos prevenciją, tačiau tai dažnai neatliepia jaunų žmonių išgyvenimų ir poreikių: „Ką daryti, kai, paėmus kitą už rankos, ima drėkti delnas? Ką daryti, kai jam / jai smirda iš burnos, aš noriu pasibučiuoti, tačiau nežinau, kaip apie tai pasakyti? Tai tik keletas klausimų, kuriuos gauname anonimiškai, susitikę su vyresniųjų klasių mokiniais.“

Nors ekspertė nenuvertina rizikos prevencijos svarbos ugdant lytiškumą, anot jos, svarbu suvokti, kad tai gana žema žinių, kurias suaugusieji gali suteikti jaunuoliams, kartelės riba. „Paauglių lytiškumas įtraukia tokias temas kaip įsimylėjimas, baimė prisipažinti, kad myli, svarstymai, ką daryti, kai esi atstumiamas savo simpatijos, ar kaip pranešti tėvams, kad esi homoseksualus“, – sako A. Giniota.

Kaip apie tai kalbėti?

„Kai pagalvojame, ar ne per anksti su vaikais kalbėti apie lytiškumą, šimtaprocentinė garantija, kad jau per vėlu“, – juokauja A. Giniota.

Informacijos apie seksualumą, savęs pažinimą troškimas nėra tik jaunuolių kaprizas, tai normalus raidos poreikis ir asmenybės dalis. Ekspertė mano, kad lytiškumo ugdymui labiausiai trukdo pačių suaugusiųjų nesikalbėjimas tarpusavyje: „Kaip galime užtikrinti aukščiausius įmanomus sveikatos standartus, kai patys negalime ištarti pagrindinių žodžių: penis, sėklidės, makštis, vulva? Mums reikia išmokti šiuos žodžius girdėti visai kitoje dimensijoje.“

Neretai tėvai atidėlioja pokalbį apie lytiškumą manydami, kad tai paskatins ankstesnius lytinius santykius, tačiau daugelis tyrimų rodo, kad išsamus lytiškumo ugdymas tam neturi įtakos. „Lytinių santykių pradžią nulemia nebent likimo deivės moiros“, – šmaikštauja ekspertė.

Koją kiša naratyvai

Kaip teigia A. Giniota, moksleiviai lytiškumo ugdymą dažniausiai sieja su pamokomis apie lyčių skirtumus. Interneto turinio prasme merginos ir vaikinai susiduria su itin skirtingomis realybėmis – kol merginos mato #MeToo judėjimo turinį, kuriame vyrai dažnai prilyginami grėsmei, vaikinų socialiniuose tinkluose gali karaliauti Andrew Tate ir panašių veikėjų iškalba, moterį lyginanti su barakuda.

„Mums reikia kurti naujus naratyvus apie tai, kad esame ne tik skirtingi, bet ir panašūs, o moterys skiriasi nuo kitų moterų ir vyrai skiriasi nuo kitų vyrų. Įdedame per mažai pastangų, kad matytume lytis ir per panašumo aspektą, ne tik skirtumo“, – komentuoja A. Giniota.

Kas vis dėlto turi imtis lytiškumo ugdytojo vaidmens? Anot specialistės, atsakymas – kompleksiškas, nes tai ne tik šeimos ir mokyklų pareiga, bet ir žiniasklaidos, užklasinių užsiėmimų, jaunimo darbuotojų ir kultūros įstaigų atsakomybė.

„Svarbu ugdyti įvairovės kompetenciją, t. y. gebėti matyti asmenis ir jų istorijas, kontekstus, įvairialypes tapatybes, o ne tik esą viską apibrėžiančią lytį“, – sako A. Giniota.

Įvairovės kompetencijų ugdymas MO muziejaus parodoje

Lytiškumo ugdymui galima pasitelkti ir meną. Skirtingus žvilgsnius į seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių vaidmenis ir šių reiškinių transformacijas pristato MO muziejaus paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“.

Parodoje „Šito pas mus nėra“ leidžiamasi ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos ir seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.