Įdomu, kad pagaliau po labai ilgų stenėjimų, bruzdėjimų oficialiai paskelbtas konservatorių kandidatas į eurokomisarus A. Kubilius į tokio pobūdžio klausimus lyg ir galėtų numoti ranka. Baikit. Kokie čia tikslai. Aš tik dėl atlyginimo ir dėl garbės. Aišku, jis taip nepasakys ir, manau, taip net negalvoja, bet atsakyti į klausimus jam net nebūtina. Mat, sprendžiant iš kai kurių pastarosiomis dienomis pasirodžiusių interviu, į eurokomisarus kandidatuoja tarsi to visiškai nenorėdamas. Tiesiog konservatoriai labai prašo, nes su G. Landsbergiu nepaėjo. Na, tai juk reikia kam nors eiti. Bala nematė. Susitvarkysiu.

Pasitikėjimas, kad susitvarkys, turi pagrindo, nes, kaip ne kartą jau pabrėžta, konservatorių veteranas yra pripažintas ES reikalų ekspertas, yra sukaupęs ilgametę politinę patirtį, turi platų tarptautinių ryšių tinklą, tad jam, tikėtina, nebus per sunkus joks eurokomisaro porfelis. Be to, A. Kubiliui nereikėjo tų paslaptingų barsuko urvų, kuriais tarp prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo, ieškodamas rakto nuo eurokomisaro porfelio, nardė, landžiojo ir šniukštinėjo G. Landsbergis. Ir susitepliojo kostiumą tuose urveliuose: nuskambėjo kaip slapukautojas, išmanus atostogautojas, nuo tėvynės saugiu atstumu nutolusių komfortiškų vilų mėgėjas, kuo puikiausios nuomonės apie save. Ir dar besislapstantis už premjerės I. Šimonytės, kuri kaip teniso rakete bandė atmušinėti į kolegos pusę skriejančias gausias šiškas – gandus ir ne gandus.

Čia nieko nauja – konservatoriai niekada nebuvo dialogo su visuomene meistrai.