Dėl režimo – blogai

Šokių mokytoja, TV projektų dalyvė Eglė Straleckaitė-Domarkienė juokauja, kad baigiasi dukros Vakarės vaikystė. Šį rugsėjį ji keliaus į pirmą klasę. Jaudulio nei mama, nei būsima pirmokė kol kas nejaučia. Sako, mokyklos pastatas – tas pats, kuriame Vakarė lankė priešmokyklinę grupę.

„Dar nežinau, kokia bus pirmoji dukros mokytoja, nes Akademijos mokyklos-darželio „Gilė“ administracija labai atsakingai žiūri į pirmų klasių formavimą. Žadėjo parinkti pedagogę pagal Vakarės charakterį, temperamentą, gebėjimus. Aš pati čia vadovauju šokių būreliui, visos pradinukų mokytojos man iš matymo pažįstamos“, – aiškina Eglė.

Ar ji atsižvelgia į psichologų rekomendacijas pamažu pratinti vaiką prie mokyklinio režimo? Anot šokėjos, viskas jų šeimoje vyksta natūraliai. Neseniai abi su dukra dalyvavo šokių stovykloje, kur reikėjo keltis 8 val., todėl panašiu ritmu stengiasi gyventi ir toliau.

E. Straleckaitės-Domarkienės asmeninio archyvo nuotr.

„Prisipažinsiu – sunku. Kai oras puikus, taip norisi kuo ilgiau mėgautis paskutinėmis vasaros dienomis. Stebėjome meteorų lietų, viešėjome Birštone. Mes labai vertiname Lietuvos kurortus, dažnai juose lankomės. Be to, mėgstame visi trys pavakaroti ir prie stalo žaidimų“, – dalijasi ji.

Save ir dukrą šokėja vadina pelėdomis. Eglės darbas visada buvo vakarinis, tad ir jos dukra nuo gimimo įpratusi miegoti eiti vėlai. „Vakare būname kupinos jėgų, bet ryte abi norime pamiegoti“, – prisipažįsta garsi mama.

Artėjant rugsėjui Eglė visada prisimena ir savo vaikystę. Pradžioje ji mokėsi „Varpelio“ pradinėje, paskui – „Varpo“ gimnazijoje. Faktas, kad liko ištikima tai pačiai mokymo įstaigai, jai suteikė nemažai ramybės, todėl ir dukrai linki to paties.

„Man ramu, kad Vakarė „Gilėje“ jau viską žino. Darželis buvo pirmuose pastato aukštuose, o į mokyklą teks žygiuoti laiptais aukštyn. Keli draugai – iš Vakarės priešmokyklinės grupės“, – dalijasi šokėja.

Pasirengimas: sutikite, kad gražus penalas būsimai pirmokei – labai svarbu. / E. Straleckaitės-Domarkienės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, ar Vakarė jau turi kuprinę, mokyklinių reikmenų, Eglė atšauna: „Aš pati, kai laukiausi dukros, gimdyvės krepšelį susiruošiau paskutinę minutę, todėl ir dabar neskubu. Juk šiandien gyvename tokioje visuomenėje, kur viskas kaip ant lėkštės paduota ir dar sukramtyta. Nueisime Rugsėjo 1-ąją į mokyklą, gausime reikalingų priemonių sąrašą, štai tuomet viską ir susipirksime“, – aiškina ji.

Neskuba dar ir dėl to, kad dukros rašomojo stalo stalčiai laukia revizijos, po kurios tikrai atsiras ir daugiau mokyklai tinkamų daiktų. Gal tik parkerio, sako, nebus, nes jo pernai taip ir neprireikė.

Nueisime Rugsėjo 1-ąją į mokyklą, gausime reikalingų priemonių sąrašą, štai tuomet viską ir susipirksime.

Pasak Eglės, laikai keičiasi. Pati pradėjo eiti į pirmą klasę nemokėdama nei skaityti, nei rašyti, o šiandien skaitymo, rašymo pradžiamokslis pirmokams jau privalomas.

Rugsėjo 1-ąją Domarkų šeima minėdavo ir anksčiau, tik ji reikšdavo ne mokslų, bet sugrįžimo į darželį pradžią. Dažniausiai visi nueidavo į kavinę, paragaudavo ko nors skanaus.

„Turbūt panašiai bus ir šį kartą, – aiškina E. Straleckaitė-Domarkienė, vis dar nenorinti tarti vasarai sudie. – Atsisveikinsiu su ja tik tuomet, kai ims kristi lapai ir baigsis bobų vasara.“

Šokas vis tiek bus

Atlikėjas ir muzikos podiuseris Stanislavas Stavickis-Stano šią vasarą su vaikais atostogavo lietuvių pamėgtoje Latvijos Papėje.

„Tampa tradicija vasaroti Papės kaimelyje. Visų pirma, ten kur kas pigiau nei Palangoje, antra, miestelis tik 10 km nuo Lietuvos sienos. Užsimanei – gali nulėkti kelioms dienoms į Šventąją ar į Palangą“, – sako Stano ir įvardija kitus Papės pranašumus: laukinę gamtą ir jūrą vos už keliasdešimties metrų.

Vyriausias Stano sūnus, keturiolikmetis Ričardas, šią vasarą dar važiavo kartu, tačiau sudarė su tėčiu sutartį, kad gyvens automobilyje ir bus  visiškai nepriklausomas. Ateityje muzikos prodiuseris žada duoti Ričardui laisvę, t. y. nebeversti jo važiuoti kartu su šeima, nes, juokiasi, paskutines dienas buvo tiesiog gaila į sūnų žiūrėti.

„Jis – paauglys. Jam su mumis nebeįdomu“, – atsidūsta Stano ir skuba pristatyti savo šeimą. Viduriniam sūnui Adomui – devyneri, jaunėlei Joanai – šešeri.

Vaikystė: „Nupirkau aitvarą vaikams, bet jiems greitai nusibodo, o man – ne“, – džiaugiasi vaikystės malonumus per atostogas prisiminęs atlikėjas Stano. / S. Stavickio-Stano asmeninio archyvo nuotr.

„Po skyrybų su žmona sutarėme, kad Ričardas daugiau gyvens pas mane, o kitais vaikais rūpinsimės pakaitomis“, – aiškina santuokos jau antrą kartą nesugebėjęs išsaugoti atlikėjas. Papėje jis atostogavo su savo širdies drauge, kurios dukrai Amelijai – šešeri, kaip ir Joanai. Amžiaus skirtumas tarp mergaičių – vos viena savaitė. Abi nuo rudens eis į tą pačią mokyklą ir netgi į tą pačią pirmą klasę.

Stano didžiuodamasis aiškina, kad abi pirmokėlės ir skaito, ir skaičiuoja – žodžiu, moka viską, ką privalo mokėti šiuolaikiniai pirmokai.

Būti mokytoju – absoliutus pašaukimas, geležinė kantrybė ir plieniniai nervai.

Ar išleidžiant Joaną į pirmą klasę dreba kinkos? Pasak Stano, dreba, bet jautriausia akimirka buvo, kai pirmagimį Ričardą lydėjo į pirmą klasę. Dėl Joanos jaudulio nebe tiek daug. Labiau suka galvą, kaip reikės dukrą prižadinti rytais. „Ruošk neruošęs, o šokas pirmą savaitę, kai reikės abiem keltis šeštą ryto, vis tiek bus“, – reziumuoja atlikėjas.

Abi mergaitės ir Adomas eis į Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnaziją, kur mokysis iki devintos klasės.

Paklaustas nuomonės apie uniformas, Stano netikėtai pareiškia, kad jos – tikras vargas tėvams.

„Prieš tai mano vaikai lankė Vilniaus privačią gimnaziją, kur uniformos irgi buvo privalomos. Tik jos man gyvenimo nepalengvino, – sako Stano ir duoda keletą pavyzdžių, kaip uniforma per pusryčius gali būti aplieta jogurtu, apdrėbta koše ir pan. – Jei drabužis vienas – jokių galimybių jį pakeisti švariu. Jei apranga būtų laisva, tiesiog persirengtum kitais marškiniais ar kelnėmis, ir viskas“, – įsitikinęs jis.

Startas: Stano komanda kelionei į Latvijos Papę pasiruošusi. Vasaroti čia su vaikais tapo tradicija. / S. Stavickio-Stano asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl Stano vaikai privačius mokslus šįmet keičia į valstybinę mokyklą? Atsakymas vienas: keturis vaikus leisti į privačią mokyklą per brangu. Palieka joje tik vyriausiąjį Ričardą.

„Norint, kad visi vaikai lankytų privačią mokyklą, reikia arba darbą keisti, arba iš Zvonkaus pusę atlyginimo atimti“, – savo geriausią draugą  traukia per dantį jis.

Jei jų progimnazijoje trūktų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, ar Stano galėtų padėti? „Na… – neskuba sutikti jis. – Aš studijavau lietuvių filologiją, gal ir muzikos pamokas galėčiau vesti, tačiau mokytoju tapčiau tik mirties akivaizdoje (juokiasi). Turėtų mane priversti. Juk būti mokytoju – absoliutus pašaukimas, geležinė kantrybė ir plieniniai nervai. Viso to aš neturiu. Tie, kas yra ruošę su savo vaikais namų darbus, mane supras“, – lėtai renka žodžius ir perduoda linkėjimus žmonėms, kurie pasirinko pedagogo profesiją.

Ar per vasaros atostogas Stano vaikai buvo prisėdę prie knygų? „Mergaitės – taip, bernai – ne“, – purto galvą tėtis, leidęs vaikams papoilsiauti. Užtai nuo rudens griebs visus į nagą. Ir dėl mokslų, ir dėl būrelių. Leis visiems pasirinkti, ką norėtų lankyti.

„Joana yra lankiusi beveik viską, labiausiai patiko medicinos būrelis. Adomas irgi daug ką išbandė. Šiuo metu apsistojo ties futbolu – žaidžia jį Vilniaus „Geležinio vilko“ klube. Ričardas daug ką lankė, bet dabar tiesiog eina su manimi į sporto klubą“, – vardija Stano.

Paprašytas pasidalyti Rugsėjo 1-osios tradicija, Stano mini kavinę arba restoraną, kur gausi kompanija eina pasėdėti ir įprasminti naujų mokslo metų starto.

Išgirdęs klausimą apie Rugsėjo 1-osios gėles, Stano prajunka: „Esu beviltiškas kalbant apie gėles. Ką turguje ar gėlių salone man pasiūlys, tą ir pirksiu. Tiksliau, ką mano antroji pusė patars, – jos klausysiu“, – greitai pasitaiso jis.

Naujųjų mokslo metų proga Stano linki sau lengvesnių rytų, nes iš pernykščių turi sukurpęs įdomią teoriją. „Yra penkios darbo dienos ir keturi vaikai. Taip jau nutinka, kad kasdien kuris nors vaikas iš lovos išlipa, sakykim, ne ta koja. Tuomet išeina taip, kad iš visos savaitės tik viena diena lieka normali. Todėl sau palinkėčiau, kad tų normalių dienų būtų bent jau dvi per savaitę ir dar savaitgaliai!“.

Mokykla netapo baubu

„Man-go“ lyderė Rima Olberkytė-Stankus į mokslus išleis dvi dukras: vyriausioji Andrėja keliaus į septintą klasę, vidurinė Amėja – į priešmokyklinę grupę darželyje. Pustrečių Adelė žygiuos į darželį.

Kad Amėja nepamirštų išmoktų raidelių, mama sugalvojo gudrybę: kur tik važiavo, visą vasarą žaidė smagų žaidimą – galvojo kuo daugiau žodžių iš tos pačios raidės.

Dvylikametė Andrėja, anot mamos, absoliuti humanitarė. Mokosi Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje, kur daug dėmesio skiriama vokiečių kalbai. Kadangi amžinatilsį Rimos mama buvo vokiečių kalbos mokytoja, o vidurinė sesuo gyvena Vokietijoje, Rima turi planų, kad po mokyklos baigimo dukra galės stoti į visus Vokietijos universitetus, lyg būtų gavusi atestatą vienoje iš šios šalies mokyklų.

Šventiškai: „Man-go“ dainininkė R. Petrauskytė-Paulauskienė norėtų įdiegti tradiciją rugsėjį surengti po gražią šeimos fotosesiją, kad nuotraukose būtų matyti, kaip greitai auga vaikai. / S. Viršilaitės nuotr.

Ar vasarą su dukromis dažnai prisimindavo mokyklą? „Man-go“ senbuvė tikina, kad net dažniau, nei reikėtų.

„Toks jausmas, kad mes net nebuvome iš jos išėjusios. Nebuvo dienos, kai kažkokios mokyklinės aktualijos neatsispindėtų mūsų pokalbiuose. Pas Andrėją į namus dažnai ateidavo bendraklasių. Aš bendraudavau su jų mamomis. Mūsų mokyklos bendruomenė labai artima, gal todėl ir nejaučiame didelio atotrūkio tarp mokslų ir atostogų“, – savo teoriją dėsto garsi mama.

Rima džiaugiasi, kad mokykla jos dukrai netapo baubu, nuo kurio vasarą reikėtų ilsėtis. „Aš pati apie artėjančius mokslus irgi galvoju su džiaugsmu, nes tikiu – kad ir kokie būtų sunkumai, jie visi išsprendžiami. Todėl ir su Andrėja daug kalbamės, kokių dalykų rudenį reikėtų daugiau pasimokyti, kokiems galbūt paieškoti korepetitorių ir pan.“

Aš apie artėjančius mokslus irgi galvoju su džiaugsmu, nes tikiu – kad ir kokie būtų sunkumai, jie visi išsprendžiami.

Andrėja labai myli žirgus. Žirgynas, kurį lanko, yra už miesto, todėl vežioti dukrą į jį Rimai yra tikras iššūkis. Ir dėl laiko, ir dėl finansų.

„Tie žirgai – ir motyvacija, ir paskatinimas, ir… To dar nebuvo, bet prireikus žirgynas gali tapti ir bausme“, – aiškina atlikėja.

Mažajai Amėjai žirgai dar nerūpi – pernai mergaitė lankė baseiną. Į klausimą, kuriems galams reikalingas baseinas, jei klaipėdiečiai gyvena prie Baltijos jūros, Rima atšauna, kad Baltijoje maudosi ne taip ir dažnai, nes tai viena užterščiausių jūrų pasaulyje.

„Baltija ir šalta, ir vanduo specifinio kvapo, ir dar negeras poveikis odai. Kad ir kokia didelė meilė mūsų gintarinei Baltijai, maudytis joje stengiamės kuo mažiau, o grįžę iš paplūdimio išsyk lekiame po dušu“, – atvirauja „Man-go“ narė.

Ar su šeima švenčia Rugsėjo 1-ąją? Kol kas tik įprastai – nueina į kavinę, pasmaližiauja desertų. Tačiau labai norėtų kasmet ta proga įdiegti naują tradiciją – surengti po gražią šeimos fotosesiją, kad nuotraukose būtų matyti, kaip greitai auga vaikai.