Akį traukiantis bokštas

Vienas garliaviškis su „Kauno dienos“ redakcija pasidalijo Liepų gatvėje esančio dvaro ir jo remonto eigos nuotraukomis, o tuo pačiu ir abejonėmis, ar tikrai taip turi būti remontuojami senieji pastatai.

Kai apsilankėme vietoje, savo išvaizda išskirtinio statinio fasadas buvo beveik visas aplipdytas baltomis plokštėmis – bokštas dar pilkavo senuoju aptrupėjusiu tinku. Į nežinia, ar veikiančio ištaigingo fontano kraštą atremti l9kuriavo seni langų rėmai. Statybvietėje iš lėto vyko veiksmas.

„Kažin, ar tas skylutes paliks? Pakraščiukus užmūrys? Ten, pačiame viršuje“, – išėjusi į kiemą į išraiškingą dvaro bokštelį žiūrėjo viena šio pastato gyventojų. Ji pasakojo, kad po kiekvieno remonto architektūrinių detalių išlieka vis mažiau. „Anksčiau buvo kolonėlės. Bet kai remontavo, jos buvo per sudėtingos, viršuje padarė kvadratėlius. Apvalūs langeliai, kvadratinės kiaurymės bokšte – puošnu“, – kalbėjo moteris.

Ji į dvarą, tiksliau į vieną jame įrengtų butų, atsikraustė prieš 60 metų, kai vyras gavo butą pagal paskyrimą. Dirbo melioratoriumi.

„Įspūdingas pastatas. Bet su remontais tai tragedija. Vienintelį kartą darytas kapitalinis remontas. Prieš mums atsikraustant čia veikė kontora, kiek anksčiau – vaikų darželis“, – prisiminė garliaviškė.

Moteriai būtų gaila, jeigu pastatas prarastų autentiškumą, bet remonto, anot jos, jau seniai reikėjo. Tinkas nuo bokštelio jau byrėjo. „Bijojom ten eiti. Krito ir plytgaliai. Man atrodo, kad buvo jau avarinė būklė. Labai prastai“, – pastebėjo moteris.

Reikėjo ir pastatą apšiltinti, ir šildymo sistemą atnaujinti. Sąskaitos už šildymą, kaip pasakojo gyventojai, – labai didelės. „Kai dar buvo litas, vieną mėnesį už šildymą sumokėjome 900 litų“, – teigė pašnekovė.

Formos: taip dvaras atrodė pradėjus apšiltinimo darbus. / Skaitytojo nuotr.

Sužinota jau įkarštyje

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji specialistė Sabina Strazdienė „Kauno dienai“ teigė, kad yra susipažinusi su padėtimi, nes buvo nuvykusi apžiūrėti statinio remonto. Ji apgailestavo, kad apie pradėtus darbus sužinota tik jų įkarštyje.

„Informaciją apie renovaciją gavome tik tada, kai pastato autentiškumas jau buvo pažeistas. Kai atvykome į vietą, iš išorės jau buvo apšiltinta didelė pastato dalis. Pastatas nepatenka į paveldo zonas, teritorijas, oficialiai nebuvo privaloma su mumis derinti šių darbų, – pastebėjo S. Strazdienė. – Beliko užfiksuoti, kad yra toks dvarelis. Jeigu objektas sunyktų, liktų bent jau informacija apie jį.“

Buvo užpildyta nekilnojamojo kultūros paveldo objektų anketa, įrašyta į nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių – galimai vertingųjų savybių turinčių objektų sisteminį sąrašą su surinkta dabarties ir praeities medžiaga. Tai nesuteikia pastatui juridinės apsaugos, bet tarnauja kaip duomenų apie objektus kaupykla.

Inventorizuoti gali fiziniai ir juridiniai asmenys, savivaldybių paveldosaugos padaliniai ar specialistai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, muziejai, mokslo ir studijų paveldosaugos ir kitos tyrimų institucijos, savo veiksmus derindamos su Kultūros paveldo departamentu.

Dalis: šalia dvaro yra išlikęs fontanas, bet jis į renovacijos darbų sąrašą neįtrauktas. / E. Cickevičiaus nuotr.

Kultūrinė vertė

Pasiteiravome, kokia šio pastato kultūrinė vertė. Pasak S. Strazdienės, sprendimus, kad objektas būtų įrašytas į kultūros vertybių registrą, priima ne Kultūros paveldo departamentas, o Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

„Už juos atsakyti negalime. Mes teikiame siūlymus, o jie priima sprendimus. Pastatas vertingų savybių turėjo, žinoma, ir amžiaus cenzą atitiko. Šiuo metu neatitinka autentiškumo, nes jau pažeistas. Reikėtų detaliau pažiūrėti, kokia situacija viduje. Kiek pavyko pamatyti bendro naudojimo patalpų, jose nemačiau išskirtinių architektūrinių elementų. Į privačias patalpas savininkai neprivalo mūsų įsileisti, kol pastatas neregistruotas Kultūros vertybių registre“, – dėstė paveldosaugininkė.

Bijojom ten eiti. Krito ir plytgaliai. Man atrodo, kad buvo jau avarinė būklė.

Viena galimų pastato vertingųjų savybių – frontone įamžinti rekonstrukcijos metai. Šio architektūrinio elemento, kai lankėmės, nepastebėjome. Jis galėjo būti užklotas apšiltinimo medžiaga.

„Objektas nėra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą, oficialių reikalavimų ką nors išsaugoti kelti negalime. Būtų kas nors kreipęsis iš anksto, prieš atliekant darbus, būtume inicijavę svarstymą taryboje, įrašyti pastatą į registrą ar ne“, – kalbėjo S. Strazdienė.

Pasiteiravome, kas turėtų ir galėtų kreiptis į departamentą dėl galimai kultūriškai vertingo pastato įvertinimo. „Kreipiasi ir savininkai, ir administratoriai“, – vardijo specialistė. Būna, kad kreipiasi ir su pastatu tiesiogiai nesusiję entuziastai, rekonstrukcijos projektą rengiantys architektai ar savivaldybės atstovai.

Viena priežasčių, anot paveldosaugininkų, kodėl savininkai ir administratoriai neskuba kreiptis dėl galimai kultūriškai vertingų pastatų yra ta, kad objektą įtraukus į paveldo sąrašą, automatiškai atsiranda statinio tvarkymo apribojimai, išauga jo remonto kaštai, padidėja biurokratinė našta ir įsipareigojimai.

E. Cickevičiaus nuotr.

Nematė reikalo

Šiuo atveju buvo tylu, kol darbai neįsibėgėjo. Pastato atnaujinimą organizavusio bendrovės „Komunalinių paslaugų centras“ vadovas Saulius Saliklis „Kauno dienai“ leido suprasti, kad net nebuvo minčių kreiptis į paveldosaugininkus bent dėl konsultacijos.

„Pastatas stovi jau seniai ir jo pastatymo metai registruoti Registrų centre. Jei paveldosaugininkai nevertino jo kaip pastato su vertingomis savybėmis ir neįtraukė į paveldosauginių namų sąrašą, tenka tik apgailestauti. Iki pradedant renovaciją pastato būklė buvo labai apgailėtina. Nuo pamatų iki stogo, ypač bokštelis, kurį ir dabar rangovams teks stiprinti, kad jį išsaugotų. Pagal techninį darbo projektą bus išsaugoma kuo daugiau autentikos elementų. Tai – bokštelis su jo ovaliniais langais ir rutuliais, data taip pat turėtų išlikti“, – komentavo S. Saliklis.

Subrangovo atstovas „Kauno dienai“ teigė, kad fontanas į projektą neįtrauktas, jis liks toks, koks yra. Visi pastato elementai bus išsaugoti tiek, kiek numatyta projekte. „Yra užduotys, mes jas įvykdome“, – teigė atstovas.

Darbai Liepų g. 27 yra finansuojami iš daugiabučių namų modernizavimo fondo, finansuojamo Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projektui savininkai pritarė.

Investiciniame projekte, parengtame dar 2018 m., nurodyta, kad elektros instaliacijos būklė – patenkinama, tačiau kitos sistemos – varganos. Pastato mūrinės sienos suskilinėjusios, sudrėkusios dėl netvarkingos lietaus nuvedimo sistemos, konstrukcija nešiltinta, sienų šiluminė varža netenkina norminių reikalavimų. Pamatai: cokolio tinkas nutrupėjęs, sudrėkęs, nuogrinda suskilinėjusi ir išsikraipiusi. Langai nesandarūs, balkonų plokštės ištrupėjusios. Šilumos punktas neatnaujintas. Vamzdynai seni, izoliacija neefektyvi, sistema vienvamzdė, nesubalansuota ir šyla netolygiai.

Perstatytas 1935 m.

Ingos Stepukonienės monografijoje „Garliava: laikas ir žmonės“ nurodoma, kad vadinamasis Sabaliauskų dvaras XX a. pradžioje priklausė ūkininkų Skaudickų šeimai, vėliau atiteko dukrai, kuri ištekėjo už garsaus Lietuvos advokato J. Sabaliausko.

1934–1935 m. J. Sabaliauskas užsakė naują projektą ir namą perstatė. S. Strazdienė teigė be detalesnių tyrimų negalinti pasakyti, koks buvo rekonstrukcijos mastas, kas pakeista.

Dvarui priklausė 50 ha žemės. Jose išsiteko, kaip įvardijama, nuostabus sodas. Buvo koplytėlė, plytų takas, kuris tarybiniais laikais buvo užpiltas.

Namo fasadinėje pusėje buvo įrengtas puošnus fontanas – jis išlikęs iki šiol. Už pastato esančią aplinką paįvairino tvenkinys. Minima, kad J. Sabaliausko žemės driekėsi beveik iki Jonučių kapinių.

Dvaro gyvenamojo pastato pirmąjį aukštą sudarė didžiulis holas ir virtuvė, antrasis skirtas gyvenamiesiems kambariams. Kiti dvaro pastatai – senasis medinis tvartas, arklidės, tuometinis kumetynas.

Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas, 1950 m. jame įsteigta Mašinų ir traktorių stotis. Buvusioje dvaro žemėje užveisti kolektyviniai sodai.