Europos futbolo pirmenybės – net mėnesį truksiantis maratonas, tačiau pirmą jo savaitę dalyviai įveikė lyg sprinto distancijoje.

Šiandien baigsis antras grupių etapo turas, kai kurioms rinktinėms jau nutiesęs kelius į aštuntfinalį. Likusioms teks griebtis šiaudo paskutiniame ture.

Didžiojo futbolo meistrų kuriamus spektaklius šią savaitę įdėmiai sekė ir Lietuvos salės futbolo rinktinės kapitonas Justinas Zagurskas. 28-erių metų atletas profesionalios karjeros pradžioje pats ne vieną sezoną lakstė stadionų vejomis, atstovavo Lietuvos jaunimo rinktinei, savo talentais domino net Škotijos aukščiausios lygos Edinburgo „Hearts“ klubą. Vėliau kaunietis save atrado salės futbole, tapo daugkartiniu šalies čempionu ir Lietuvos rinktinės lyderiu.

Nors Lietuvos futbolininkų Europos pirmenybėse nėra, J. Zagurską su futbolo fiesta Vokietijoje sieja ir asmeninis ryšys. Prieš gerą penkmetį jis vilkėjo „Tatichvili“ klubo marškinėliais ir su juo tapo Sakartvelo (tuometės Gruzijos) čempionu.

„Iš tų laikų liko daug sentimentų Sakartvelui, nemažai draugų ir pažįstamų. Žinau, kas dėjosi šios šalies rinktinei pirmą kartą istorijoje patekus į Europos čempionatą, žinau, kaip aistringai ten žmonės serga už savo futbolininkus dabar. Todėl didelė dalis mano simpatijų yra su Sakartvelo komanda“, – pasakojo J. Zagurskas.

– Sakartvelo rinktinės šiandien laukia antra akistata Europos čempionate su Čekijos komanda. Kaip vertinate kaukaziečių šansus?

– Bus nelengva, nes jie pateko į pajėgią grupę. Pirmos rungtynės su turkais parodė, kad Sakartvelo komanda niekuo nenusileidžia tokių turnyrų senbuviams. Jie turi aiškų lyderį Chvichą Kvaracheliją iš „Napoli“ klubo ir dar kelis aukšto lygio kertinius žaidėjus – įvartį į turkų vartus įmušusį puolėją Georgijų Mikautadzę (Prancūzijos „Metz“ klubo legionierius), vartininką Giorgį Mamardašvilį (Ispanijos „Valencia“ klubo pagrindinis vartininkas). Jų rinktinės stiprybė – vienybė. Visi vienuolika aikštėje esančių žaidėjų dirba dėl bendro tikslo, stengiasi pradžiuginti savo šalį. Gebėjimas mobilizuotis ir susitelkti yra visos kartvelų tautos bruožas.

Prognozuočiau, kad L. Yamalis kėsinsis į Lionelio Messi ir Cristiano Ronaldo rekordus.

– Kokias dar rinktines iš vadinamųjų mažųjų palaikote?

– Ukrainą, nepaisant jos prasto starto, ir Lenkiją. Lenkai – mūsų kaimynai, o kaimynus visuomet privalome palaikyti. Norisi, kad pasisektų ir ukrainiečiams. Žinome, kokia dabar yra padėtis karo apimtoje šalyje, tad futbolo rinktinės pergalės jiems svarbios ne tik sportine prasme.

– Kurios rinktinės po pirmos varžybų savaitės patvirtino favoričių statusą?

– Ispanija ir Vokietija. Vokiečiai žaidžia namuose, o savo tvirtovėje visada lengviau, nes jauti milžinišką palaikymą tribūnose. Ispanai, apskritai, yra mano numylėtiniai. Juos palaikau ne pirmus metus, bet šiemet treneriui Luisui de la Fuentei pavyko sulipdyti tinkamą jaunystės ir patirties branduolį. Tiek per mačą su italais, tiek su kroatais pamatėme puikiai subalansuotą komandą. Bendrą kalbą aikštėje randa ir jaunieji supertalentai Lamine Yamalis ir Pedri, ir superveteranai Alvaro Morata, Danielis Carvajalis.

– Tiek pasaulio čempionato prizininkai kroatai, tiek Europos čempionų titulą ginantys italai turėjo didelių problemų stabdydami Lamine Yamalį. Kokios yra šio 16-mečio „Barcelona“ klubo perliuko galimybių lubos?

– L. Yamalis yra ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos futbolo ateitis. Visus žavi jo kamuolio valdymo technika, greitis, pasitikėjimas savimi, žaidimo supratimas. Jei šį krašto puolėją aplenks traumos ir jis nesiliaus tobulėti, prognozuočiau, kad L. Yamalis kėsinsis į Lionelio Messi ir Cristiano Ronaldo rekordus. Tai yra būsimasis Auksinio kamuolio laimėtojas.

– Kurią rinktinę pavadintumėte didžiausiu turnyro nusivylimu?

– Anglijos futbolininkai buvo ryškiausi favoritai, bet kol kas nepateisina lūkesčių. Nei pirmose rungtynėse su serbais, nei su danais jie nedominavo aikštėje, o kartais atrodė sutrikę. Anglai atsivežė garsiausias „Premier“ lygos žvaigždes, kurios savo klubuose spindi visu ryškumu. Tačiau rinktinėje tas spindesys dingo. Kol kas nematau autoritetų, kurie įkvėptų komandą, temptų ją sunkiausiais momentais. Skirtingai nei mano minėtiems ispanams, anglams nepavyksta rasti balanso tarp veteranų ir jaunimo, tinkamai išnaudoti savo lyderių. Tai yra, visų pirma, trenerio atsakomybė. Tad mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į Garethą Southgateʼą. Jo darbas – padėti atskleisti stipriausias auklėtinių savybes ir jas paversti pergalėmis. Kita vertus, kol kas nieko neprarasta – anglai pirmauja savo grupėje, bet atkrintamosiose varžybose tokio blankaus žaidimo tikrai nepakaks.