– Kas nutiko, kad Lietuvoje turime mažiausią metinę infliaciją, kai tuo metu Estijoje ir Latvijoje infliacija yra gana didelė?

– Čia turbūt susiduriam su dvejais reiškiniais. Vienas yra matematika, tiesiog aukštas lygis infliacijos, kuris buvo prieš tai, dabar lyginamas su vis dar tokiom stabiliom kainom. O kitas dalykas toks, kad Lietuvoj mes stebėjom išties intensyvią konkurenciją, kai „Maxima“ parodė „Lidl“, kas yra žemų kainų lygis. To dėka situacija kažkiek pagerėjo ir, sakyčiau, kad kai kuriose vietose matėm prieškarines ar net priešinfliacines kainas. Gaila, kad kiti tinklai prie to neprisidėjo. Dar vienas dalykas, kuris patvirtina šitą teoriją yra kainų lygmuo, kuris dabar drastiškai skiriasi tarp prekybos tinklų privačių etikečių ir prekinių ženklų. Šitoj vietoj mūsų krepšeliai rodo tokį įdomų faktorių, kad pigiausi produktai leidžiasi į prieškarinį lygį, tuo tarpu prekinių ženklų kainų lygis yra užfiksuotas ir jį norima išlaikyti toliau.

– Kaip jūs sakote, tik du prekybos tinklai bandė varžytis, kieno kainos bus mažesnės ir štai mes turim tokį rezultatą. Kaip tik du prekybos tinklai gali pasiekti tokį efektą, kuris atsiliepia visai šalies ekonomikai?

– Sakyčiau, čia turbūt konkurencijos lygmuo matuojamas ne žaidėjų kiekiu, o jų elgsena. Jeigu elgsena ta, kurios pageidauja vartotojas, mes iš karto matome pozityvius ženklus. Kai to nėra, mes turime ir vartojimo stagnaciją, ir pokyčius ne į gerą. Tai daro įtaką ir ekonomikai. Dalis gamintojų, ieškodami vis mažesnės savikainos, iškelia savo gamybą arba po savo etikete padeda vengrišką, bulgarišką, indišką produkciją, vis dar bandydami įteigti, kad tai pagaminta Lietuvoje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dalies ekonomistų vertinimu, atsigaunant gyventojų perkamajai galiai, prekybininkai nebematys prasmės mažinti kainų. Atrodo, skamba logiškai, bet ar jūs nematot erdvės, kur tos kainos dar galėtų kažkiek sumažėti?

– Sakyčiau, viskas priklauso nuo vartotojų elgsenos. Jeigu tos pastangos būtų įvertintos, vartotojai atitinkamai rinktųsi produktus, kurie yra labiau akcijuojami ar yra pigesnė alternatyva, tai mes matytume tam tikrus pigimo požymius. Nes yra erdvės pigti. Šitoj vietoj iš tikrųjų yra ir kitų požymių, kur be tam tikro įsikišimo, be reguliavimo, galim atsidurti tokioj aklavietėj, kur šiandien ryte mums padidino išmokas ir pensijas, o per pietus prekybininkai pakėlė kainas. Tai jau yra akivaizdus dalykas, mes tai užfiksavome, fiksuodami savo kainas. Kainos gali kaitaliotis tiesiog akimirksniu.

– Na, bet kovas irgi buvo labai išskirtinis. Jeigu jau stebėti infliaciją pamėnesiui, tai kovą buvo defliacija. Vėlgi, tai yra kainų karas tarp dviejų prekybininkų ar kažkokios įtakos galėjo turėti tos pačios Velykos?

– Šiaip mes fiksavom kokius du tris metus iš eilės, kad prieš Velykas kainos netgi pakildavo. Nes yra tokia nuostata, kad vis tiek žmonės pirks. Šiuo atveju, sakyčiau, šios Velykos yra išskirtinės būtent dėka to, kad buvo inicijuota konkurencija. Galbūt yra ir kitas momentas, kad siekiant maksimalizuoti kiekvieną pardavimą, mes ilgainiui bėgant prieinam prie to, kad piniginė masė, kuri reikalinga tam, kad aš galėčiau sumokėti mokesčius, atlyginimus darbuotojus, pradeda trauktis. Ir reikia skatinti, kad kuo daugiau pinigų įplauktų į kasą, galbūt tai irgi prisidėjo.

Pigiausi produktai leidžiasi į prieškarinį lygį, tuo tarpu prekinių ženklų kainų lygis yra užfiksuotas ir jį norima išlaikyti toliau.

– O kaip bus su paslaugom?

– Su paslaugom šiandien dienai irgi yra panaši situacija. Per infliacijos ir tą pokarinį laikotarpį jos labai ženkliai padidėjo ir mes pigimo nematom, matom kainos fiksaciją. Nors iš tikrųjų preteksto joms keistis yra. Bet čia dažnu atveju mes arba neturim pasirinkimo, arba jau yra įprotis – vaikštai pas meistrą, kuris tave kerpa ir nieko nepadarysi.