„Jie buvo pastatyti vienu metu ir juose yra vieno tipo būstas. Tas būstas dabar nebeatitinka daugiausia jaunų žmonių norų, pageidavimų, įsivaizdavimų, koks būstas turėtų būti, ir jie tada migruoja arba į priemiestį, arba juda į centrinę miesto dalį“, – bendrai situaciją apžvelgė M. Pakalnis.

– O kas jiems netinka?

– Aš sakyčiau, yra keli dalykai. Pirmiausia – buto suplanavimas. Na, pasižiūrėkite, kokie būstai statyti sovietmečiu, – maža virtuvė, joje žmona kepa kotletus, svetainėje vyras žiūri televizorių, vaikai kažkur išgrūsti į kitą kambarį. Dabartinė šeima šiek tiek kitaip įsivaizduoja savo gyvenimą– didesnė erdvė, visi vienoje vietoje, valgį ruošia kartu, būna kartu, paprastai vienas kambarys didesnis, daugiau miegamųjų, jie mažesni. Šie dalykai tai ir lemia. Kitas dalykas, mano supratimu, yra ir kiemas, kurį dalijiesi su visais, nežinai, kuris kiemas tavo. Jeigu turi naują, individualų namą, viskas aišku – tavo kiemas – tavo tvirtovė, vaikai saugioje aplinkoje, miesto centre daugiabutis taip pat turi privatų kiemą ir tai žmonės mato kaip privalumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip dabar atrodo mūsų miestai? Nes situacija Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune yra skirtinga.

– Taip, gana skirtinga. Kaip tik gavome duomenų iš duomenų agentūros ir galime palyginti 2011 ir 2021 m. situaciją. Dešimt metų – tikrai nedidelis laiko tarpas. Vilniuje iš sovietinių (daugiabučių) rajonų išsikėlė 31 tūkst. gyventojų, 11 tūkst. išsikėlė į centrinę miesto dalį, daugiausia Naujamiestį, Paupį, o 50 tūkst. (gyventojų) išaugo Vilniaus miesto periferinė zona. Šis skaičius šiek tiek mane nustebino, negaliu sakyti, kad šokiravo, kažko panašaus tikėjausi, bet tai yra gana didelis skaičius. Pagalvokite, beveik 10 proc. miestiečių išsikėlė į užmiestį.

– Tie miestiečiai, kurie išsikėlė į užmiestį, jie, aišku, kėlėsi į kotedžus, į nuosavus namus. Tačiau, pasirodo, tai sukelia problemų mieste likusiems žmonėms. Kokių?

– Taip, kadangi jie vis tiek turi naudotis infrastruktūra, jų vaikai turi eiti į mokyklą, jiems reikia gatvių. Na, pagalvokite, 50 tūkst. žmonių, t. y. 17 tūkst. automobilių, ryte pajuda į miesto pusę, veža vaiką į mokyklą. Kad 17 tūkst. automobilių per valandą pravažiuotų, reikia septyniolikos eismo juostų, labai paprasta matematika, ir jau vien iš to matosi, kad reikia vystyti infrastruktūrą. Jau nekalbant apie tai, kad 17 tūkst. vaikų reikia penkių mokyklų. Visa tai sukelia žmonių migraciją po miestą, jie daugiau sėdi automobilyje, kaip rodo amerikiečių tyrimai, paprastai dažniau turi antsvorį, dažniau serga, jų gyvenimo kokybė prastesnė, nors kaip ir gyvena individualiame name, gražioje aplinkoje. Paradoksas, kad kartais kompaktiškiau gyvendamas miesto centrinėje dalyje turi geresnes gyvenimo sąlygas.

– Dar kitaip gyvena kauniečiai. Netgi sakėte, kad ten tikrų tarpukario buržua įpročių gali atsispindėti, gal toks genetinis kodas Kauno? (juokiasi)

– Taip, Kaunas pasirodė tuo įdomus, kad judėjimas į Kauno miesto centrą yra labai nedidelis. Yra ir apie Laisvės alėją, ir Senamiestyje kvartalų, kur gyventojų padaugėjo, bet padidėjimas labai nedidelis. Kauno periferija išaugo 23 tūkst. (gyventojų). Link Lapių nuo Kauno nutįso tokia rankovė.

– Kuo įdomi Klaipėda?

– Mes architektai juokaudavome, kad visi klaipėdiečiai išsikėlė į Klaipėdos rajoną. Pasirodo, ne. 2 tūkst. klaipėdiečių apsigyveno Klaipėdos centrinėje dalyje, aplink H. Manto gatvę. Atrodo, Klaipėda turi savitumo, patrauklumo ir mieste Klaipėdos gyventojai taip pat gali kurtis.

– O Šiauliai, Panevėžys turi savo tapatybę?

– Panevėžyje, Šiauliuose yra šiek tiek sudėtingiau, nes juose gyventojų skaičius labiau sumažėjo. Yra tiek Panevėžyje, tiek Šiauliuose keli kvartaliukai, kuriuose gyventojų skaičius padidėjo. Jie vėlgi yra centrinėje miesto dalyje – aplink Vilniaus gatvę Šiauliuose ar pačiame centre Panevėžyje. Ten po keletą šimtų gyventojų išaugo gyventojų skaičius, bet šiaip ten vis tik vyravo tendencija bėgti iš miesto į periferiją.

– Vilniuje yra statoma tikrai daug naujos statybos daugiabučių, Kaune taip pat, Klaipėdoje irgi, berods, aplink centrą yra statoma naujos statybos daugiabučių. Tačiau štai pavyzdžiui Šiauliuose naujos statybos daugiabučius mieste turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Gal tai ir lemia, kad žmonės vienuose miestuose keliasi į periferiją, o kiti keliauja ten, kur naujos statybos daugiabučiai?

– Na, čia reikėtų įsivaizduoti, kad statytojai stato daugiabučius atsižvelgdami į poreikius. Jeigu Šiauliuose būtų didelis žmonių noras gyventi daugiabutyje, manau, atsirastų vystytojas, kuris rizikuotų. Aišku, kartais pats vystytojas sukuria poreikį. Kaune, Neries pakrantėje, buvo statomi daugiabučiai, lyg ir rinkos nebuvo, bet, kiek teko bendrauti, sakė, kad viską labai gerai išpirko. Vadinasi, žmonės tiesiog atrado, kad galima gyventi ir Kaune arčiau miesto centro, nebūtinai individualiame name. Tai kartais pats vystytojas sukuria poreikį, bet dažniausiai vystytojas elgiasi pagal žmonių pasirinkimą ir tuose mažesniuose miestuose vis tik žmonės dažniau renkasi individualų namą, o ne daugiabutį.

Didžiuosiuose miestuose tos galimybės yra didesnės negu mažuose miestuose, kur realiai investicija į daugiabučio butą niekada neatsipirks.

– Noriu išgirsti jūsų, kaip architekto, nuomonę. Kurio didmiesčio senos statybos daugiabučių rajonai jums atrodo tikrai gražiai ir tvariai suprojektuoti? Kur situacija geriausia?

– Jie visi buvo gana gerai ir tvariai suprojektuoti. Labai sunku pasakyti, kur geriau. Na, [...] Vilniuje daugiabučių vertė didžiausia, matyčiau, kad netgi būtų galima juos rekonstruoti ir pritaikyti, gal pristačius aukštų, finansuoti penkiaaukščiams daugiabučiams liftus, kadangi mūsų visuomenė sensta. Didžiuosiuose miestuose tos galimybės yra didesnės negu mažuose miestuose, kur realiai investicija į daugiabučio butą niekada neatsipirks.

– Tai dar turi ateitį šie pastatai?

– Be abejonės, turi. Nugriauti viską, kaip yra siūloma, nebūtų labai ekologiška vien iš CO2 pusės, nes reikėtų viską sumalti ir pastatyti iš naujo. Geriausia buvo vokiečių patirtis – jie tuos rajonus kompleksiškai renovavo, t. y. ieškojo, kurios erdvės galėtų būti privatesnės, kaip padaryti daugiau komforto, kaip padaryti patogesnius įėjimus, gyventojams pirmuose aukštuose duoti terasas, padaryti saugesnius kiemus, padaryti liftus. Kad savo kokybe tas, pavyzdžiui, Karoliniškių daugiabutis priartėtų prie daugiabučio, kurį dabar stato Naujamiestyje. Na ir tada galima tikėtis, kad ir bus tam tikras tų rajonų renesansas.