Subtilus garsas

Paslaptingą ir kiek gluminantį pavadinimą A. Jasenka paaiškina 50 Hz dažnio savybėmis. Tai dažnis, kurio mes negalime girdėti, tačiau jo virpesiai jautresniems žmonėms gali sukelti nerimą, jaudulį ar kitus ne visai malonius jausmus. Originalus ir akį traukiantis pavadinimas dažną žiūrovą suintriguoja pamatyti parodą, o paveikslai atkreipia dėmesį siužetine ir tapybine linija.

Triptikas akcentuoja ne tik istorinius motyvus, bet ir šiomis dienomis aktualią tuštybės pasaulėžiūrą.

A. Jasenka – menininkas, kompozitorius, tapytojas. Didžiąją jo kūrybinio bagažo dalį sudaro muzikinės kompozicijos: operos, baletai, kameriniai muzikos kūriniai, elektroninė eksperimentinė muzika, muzika teatrui (dirbo su režisieriais Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Birute Letukaite), už kuriuos menininkas yra gavęs ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir svetur.

Tai, ką jaučiame muzikos gelmėje, autorius meistriškai perteikia į vizualųjį pasaulį, taip atskleisdamas dar vieną savo meninės meistrystės pusę.

Organizatorių nuotr.

Autorius parodoje kalba apie kūrybos įkvėpimą ir kompozicijos gimimą – viskas yra matematika. Šie žodžiai verčia suklusti, primindami skaičius. Nors antikinės meno filosofijos ištakose pitagoriečių pasaulėvoka teigia, kad skaičiai leidžia mums pasaulį matyti gražų, bet tais laikais grožis buvo suvokiamas tik kaip proporcijų dermė.

Šiuolaikinė grožio filosofija tokį pitagorietišką teiginį greičiausiai vertintų įtariai, tačiau A. Jasenka primena, matematika – tai tvarka. Greitai – lėtai, tyliai – garsiai, tokia yra muzikinės kūrybos paslaptis, kuri dailėje reiškiasi kontrasto principu. Kontrastuojantys, lokalių spalvų siužetai ir kiek nežemiški motyvai – autoriaus braižas ir kertinė tapybinė parodos linija.

Juditos pasakojimas

Vienas ryškiausių parodos kūrinių – „Holoferno dykvietės sostas“. Holoferno istorija žinoma iš Biblijos, kurią interpretuoti mėgsta daugelis dailininkų. Ši istorija tapatinama su Judita, kuri išgelbėja izraelitus nuo asirų užkariavimo.

Asirų karalius Nabuchodonosaras siekė užkariauti kraštus nuo Persijos iki Sidono ir Tyro. Po mėnesį trukusios Betulijos apgulties miesto valdytojai jau ketino pasiduoti, bet Judita, apsimetusi, kad savo noru pabėgo iš miesto, nuėjo į Holoferno, kariuomenės vado, stovyklą. Šis, sužavėtas Juditos grožio ir išminties, pakvietė ją į puotą. Kai apgirtęs nuo vyno užmigo, Judita nukirto jam galvą. Taip Judita tapo daugelio menininko įkvėpimu, laisvės ir pasipriešinimo simboliu.

Organizatorių nuotr.

Vis dėlto būtina paminėti A. Jasenkos Holoferno interpretaciją. Čia prisimenama XVI–XVII a. gyvenusi dailininkė Artemisia Gentileschi (1593–1653). Tai istorija apie Italijoje baroko laikotarpiu gyvenusią dailininkę, kurią prievartavo jos mokytojas, tačiau to meto visuomenė, kad ir kaip domėjosi teismo byla, negirdėjo jos pagalbos šauksmo. Priešingai, iš pažiūros menka bausme nuteistas jos mokytojas dar spėjo sugadinti jos reputaciją. Dailininkė tegalėjo visą savo skausmą išreikšti tapyboje, o jos kūrinys pagal biblinį Juditos siužetą tapo vienu žinomiausių iš visos jos kūrybos. Tai buvo jos asmeninės istorijos ir teisybės siekiančios asmenybės manifestas, kurį išgirsti visuomenė ne itin pageidavo.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai viena svarbiausių to metų kovų, atskleidusių visuomenės tuštybės ir abejingumo įsigalėjimą to meto kasdienybėje, o sąsajų su ja esti ir dabar. Šią istoriją prisiminęs A. Jasenka ją savaip interpretuoja ir pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Triptikas „Holoferno dykvietės sostas“ akcentuoja ne tik istorinius motyvus, bet ir šiomis dienomis aktualią tuštybės pasaulėžiūrą, tarsi klausdamas, kiek dar aukštinsime menkavertį, paviršutinišką pasaulį, laikinus, dažnai bukinančius dalykus, pametę vertybinį pamatą, pirštu rodysime į dykvietę, grįstą laikinais malonumais, sąžinės purvą maskuosime laikinu dėmesiu ir puikybe.

Organizatorių nuotr. 

Pajusti vaizdą

Paroda orientuota į du aspektus: bibliniai siužetai ir šių dienų aktualijos – internetiniai seminarai. Menininkų kūryboje vis rečiau pasitaikantys bibliniai motyvai yra šios parodos pamatas. Savitai, provokuojančiai ir kiek stulbinančiai parinkti paveikslų pavadinimai kreipia žiūrovą į sustabdytą teatro sceną, o laikui nepavaldūs vertybiniai siužetai prabyla šiuolaikinių temų motyvais.

Autorius pabrėžia – jų negalime apčiuopti, į Bibliją galime žiūrėti tiesiogiai, tačiau galime pasitelkti individualias interpretacijas. Virtualios, internetinės erdvės, į kurią orientuotas šių dienų gyvenimas, taip pat priklauso nuo suvokėjo. Meniniu požiūriu paroda yra kupina netikėtumų ir kontrastingų istorinių ir šių dienų dermės sąskambių.

Paveiksluose nerasime klasikinei tapybai būdingų linijų, autoriui artimas figūrų vaizdavimas pasitelkiant abstrakcijų, lokalių ir kontrastuojančių spalvų žaismą. Visa tai veda į parodos pavadinimą – negali apčiuopti, išgirsti ar iššifruoti, gali pajausti. Galbūt tie atspalviai ar ženklai ne visada bus malonūs ar visiškai aiškūs, tačiau visada turės atsakymą – „Dievo dažnis – 50 Hz“.

Kas? A. Jasenkos tapybos darbų paroda „Dievo dažnis 50Hz“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki kovo 26 d.