Pjesės autorė Kristina Marija Kulinič neslepia, kad kūrinys paremtas asmenine patirtimi. Kai ji mokėsi mokykloje, apie disleksiją nebuvo kalbama, o jei mokiniui būdavo sunku skaityti ar rašyti, manyta, kad vaikas nepakankamai stengiasi.

„Geriausiu atveju esi truputį juokingas lėtapėdis, blogiausiu – nurašomas kaip tiesiog durnas ir nenormalus. Vaiko ir paauglio psichikos sveikatai tai labai kenkia. Daug vaikų užauga nežinodami, kas su jais negerai, ir neišmokę išnaudoti savo tikrojo potencialo“, – pasakoja kūrėja.

K. M. Kulinič įsitikinusi: disleksija atima įprastą gebėjimą skaityti, tačiau suteikia kitų talentų. Dalis žmonių geba greitai įsisavinti informaciją panaudodami vizualinę ir girdimąją atmintį, turi itin lakią vaizduotę, yra kūrybiški ir pastabūs detalėms. Remiantis Europos šalių tyrimais, skaitymo sutrikimai būdingi 7–10 proc. visuomenės. Disleksija – tai neurologinis ypatumas, nesiejamas su rega ir išliekantis visą gyvenimą. Ją turintiems asmenims yra labai nelengva atitikti reikalavimus tradicinėje mokymo aplinkoje.

„Noriu, kad kiekvienas paauglys, kad ir koks jis būtų, pamatytų save, draugus ir jaustųsi gerai“, – teigia K. M. Kulinič. Tuo tarpu pjesėje, be disleksijos, paliečiamos ir kitos paauglystėje svarbios temos – pirmoji meilė ir simpatijų trikampis, asmeninių pomėgių ir savojo AŠ paieškos, santykiai su tėvais ir mokytojais.

Spektaklį pagal K. M. Kulinič pjesę pastatęs teatras „No Shoes“ kuria tik jaunajai auditorijai, įprastą švietimą praturtindami neformaliuoju ugdymu, o jų spektakliai mokiniams įtraukti ir į kultūros paso sistemą. Po Lietuvos mokyklas jau sėkmingai keliauja režisierės, edukologės Ievos Jackevičiūtės ir dramaturgo, aktoriaus Raimondo Klezio jaunimo temas atliepiantis spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, režisieriaus Justino Tertelio spektaklis „Avinai“, mažuosius žavi pasirodymas „Upė“. Spektakliai tinkami rodyti bet kokioje, ne vien tik teatro, erdvėje.

„Pjesės kompaktiškumas, teksto lakoniškumas, specifinė jaunimo kalba ir analizuojamos problemos iškart leido pajusti, kad tai puikiai tinkama medžiaga paauglystės išgyvenimus patiriantiems jaunuoliams“, – K. M. Kulinič pjesės patrauklumą apibūdino režisierė I. Jackevičiūtė.

Be tarpusavio santykių, draugystės, pirmosios meilės patirčių, disleksiją turinčio jauno žmogaus temos, anot I. Jackevičiūtės, spektaklyje paliečiamos itin svarbios ir vis dar mažai analizuojamos skaitymo sunkumus patiriančių vaikų problemos. Nors spektaklis problemų nesprendžia, tačiau šiuolaikine teatro kalba atkreipia dėmesį į tarp mūsų esančius kitokius žmones ir parodo, kad su jais galime megzti artimus ryšius.

Kas? Spektaklis „Pasistengiau“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Kovo 5 d., 19 val.