Kas negerai J. Džiugelio istorijoje pasakojo  komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas.

– Ko gero, kad čia didelės moralinės problemos nėra. Man atrodo, čia turime dramblį kambary, kurio žmonės nenori matyti. Tai reiškia, kad yra įvairios viešųjų ryšių agentūros, politiniai konsultantai, reklamos agentūros, kurios padeda politikams tiksliau perteikti savo žinią rinkėjams. Mes galbūt įsivaizduojam, kad politikai sėdi Seime turėdami Dievo dovaną kalbėti. Didelė dalis politikos – viešoji komunikacija. Tam reikia konsultantų. Iš kitos pusės, kadangi tie politiniai konsultantai turi tam tikrą stigmą, paprastam rinkėjui atrodytų, kad galbūt yra kažkoks manipuliavimas, apgavystė. Dėl to Seimo nariai, J. Džiugelio atveju, bando visa tai kažkaip slėpti. Apiformina tą, kaip ataskaitų rengimą, galvodami, kad niekas to nepastebės. Kaip jis pats pasakė, kad kelis metus teikė tas ataskaitas, bet niekas nieko nematė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar kiek daugiau nei 20 tūkst. yra daug už politines konsultacijas?

– Su ta komunikacija, tai mes kiekvienas galim turėt tam tikrą nuomonę. Įsivaizduokim, Vilniaus eglutė – 50 tūkst., daug ar mažai? 500 tūkst., daug ar mažai? Reklamos kampanijai – 100 tūkst., daug ar mažai? Tos konsultacijos gali kainuoti penkis, gali  500, gali 5 tūkst. eurų. Man atrodo, geriausias variantas būtų tiesiog nustatyti tam tikras ribas. Atrodo, kad Seimas jau buvo tą padaręs. Kai tu jau perki tas paslaugas, svarbu, kad sutilptum į limitus. Čia taip pat galime prisikabinti, Seimo narių ataskaitose matome pažymėta, kad renginiui pirktos gėlės. Tai vėlgi, ta pati istorija. Galime tų gėlių nupirkti už 10 eurų, galime ir už 100. Kiekvienas iš savo požiūrio taško vertina tuos dalykus. Man atrodo, paprastesnis būdas – nustatyti tą maksimalų biudžetą. Bent būtų į ką orientuotis. 

– Kam apskritai galima išleisti tas parlamentines lėšas? Jeigu negalima pirkti kompiuterių, telefonų. Ką galima daryti, ko ne?

– Man atrodo, kad čia yra šiek tiek dirbtina tema. Visur bus žmonių, kurie, pavyzdžiui, į sodą nuvažiavo su įmonės automobiliu, o viršininkas nepamatė. Galbūt iš darbo telefono už parkavimą sumokėjo, ar „Eurovizijoj“ prabalsavo. Tai tokių dalykų mes galime ieškoti, ir aišku, kad mes jų visą laiką rasime ir kadangi apie tuos dalykus žmonės puikiai supranta, tai ir kyla didelės diskusijos. Pavyzdžiui, galėtų Andrius Tapinas paviešinti Seimo narių naršyklės istoriją. Surastume milijoną visokių įdomių dalykų, galėtume sėdėt ir juoktis, bet man atrodo, kad mums, kaip rinkėjams, geriausia yra daryti informuotą sprendimą. Pasirinkti Seimo narį, už kurį tu balsuoji. Įsivaizduojant, kad tas žmogus atitinka tavo vertybes, nes žmonės yra įvairūs. Galbūt kažkam atrodo, kad „iPhone“ telefonas didelė prabanga, bet yra žmonių, kuriems jis atrodo įprastinis darbo įrankis.

– Ar J. Džiugelis turėtų trauktis iš komiteto pirmininko pareigų, ar čia yra tokie interesų klausimai, kuriuos jis turi atsakyti?

– Manau, kad šita dalis – gerokai reikšmingesnė valstybei. Čia mes kalbame apie labai didelius pinigus, apie dideles žmonių tragedijas. Įsivaizduokime mastelį, jeigu koks Seimo narys nusipirko penkis kompiuterius, tai tik 5 tūkst. klausimas. O čia yra klausimas – milijonų, ir, ko gero, dešimčių tūkstančių suluošintų likimų. Viskas per tokį laisvą, nereguliuojamą lošimų verslą. J. Džiugeliui dabar bus sunku teigti, kad jis yra didelis kovotojas prieš lošimų bendroves. Sąsajos ir vėlesni žingsniai rodo, kad ten jo uodegų yra. Manau, kad vietoj žodžių, geriausias būdas pasakyti: taip, aš noriu įrodyti, kad šioje veikloje esu skaidrus. Taip, aš manau, kad lošimai yra didelė problema. Taip, aš nusišalinu nuo šitų klausimų sprendimų. Tai būtų geresnis ženklas, negu atsiprašymo tekstai „Facebook“ paskyroje du kartus per savaitę.