– Ar galime sakyti, kad lietuviai jau išsiugdė savo dosnumo, gerumo, empatijos geną?

– Manau, kad tikrai taip. Tokiu lygiu, kaip dabar lietuviai aukoja ir kaip esame susivieniję padėti vieni kitiems, tai yra labai aukštas lygis.

– Mokesčių inspekcija skelbia, kad kiekvienais metais esame vis dosnesni. Pernai suaukota beveik 29 milijonai eurų, anksčiau ši suma būdavo kiek didesnė nei 20 milijonų eurų.

– Matome, kad aukojama. Labai tikiu, kad žmonės vienijasi ir galime padaryti labai didelius darbus. Turime apgyvendinimui skirtų vienuolika apartamentų, taip pat šeimų gydymui. Turime reabilitacijos centrą vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, bet galime priimti ir kitus sunkiai sergančius vaikus. Turime ir šeimos ūkį, kuriame auginame savo daržus, šiltnamius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip vyksta gyvenimas už jūsų sienų? Ar čia žmonės patys turi gaminti, o gal čia dirba gausi virėjų komanda?

– Viskas vyksta saviorganizaciniu principu. Onkologinės šeimos apsistoja nemokamai, pačios ir tvarkosi. Skatiname kaip ir darbo terapiją, kad nesėdėtų, o veiktų per darbą. Šeimos pačios gamina, penktadieniais būna bendri šeimos namų pietūs.

– Ar patys vaikai nori gaminti? Ar tai atlieka tėveliai?

– Įvairiai, priklauso nuo vaiko amžiaus, pomėgių. Būna, kad ir vaikai visad įsitraukia, pavyzdžiui, turime didžiąją „Mamų unijos“ šeimos stovyklą vasarą. Tai kas čia negamina – ir tėvai, ir savanoriai, ir vaikai įsitraukia. Būna daug šeimyniško šurmulio ir džiaugsmo.

– Kam naudojate lėšas, kurias surenkate?

– Turime tris šeimas, kurios gydosi Šveicarijos klinikose akių vėžį, kompensuojame jų gydymo,  kelionės išlaidas. Metams visa kompensacija būna apie 60 tūkst. eurų šeimai.

Taip pat yra vaikų, kuriems dengiame nekompensuojamus vaistus, būtiniausias slaugos priemones. Finansinė parama tiekiama nepasiturinčioms šeimoms, kur vaikams reikalinga reabilitacija, gydytojai, maistas, drabužiai. Turime ir labai vargingai gyvenančių šeimų, kad šeima ligos kelią pereitų kuo stabiliau ir kuo lengviau.

– Kodėl vis aktyviau aukojame? Baimė skatina mus? Ukraina kovoja ir tikrai susitelkėme dėl jos laisvės, gal taip pat baiminamės, kad mums gali nutikti kažkada nelaimė. Štai gaisras Viršuliškių mikrorajone parodė, ten taip pat aktyviai aukojome. Gal taip pat bijome, kad mūsų brolį, sesę, mamą, tėtį gali užklupti klastinga liga?

– Žmonės, tikriausiai, tai daro dėl savęs, kas atsitiktų, jeigu aš būčiau toje situacijoje. Auga ir žmonių empatija, vienybė. Nors atrodo kartais, kad esame susiskaldę, bet tam tikruose momentuose, kai ištinka problemos, labai susivienijame. Ateityje matau vienybę. Tikriausiai, kai vienoje vietoje skaldomės, kitoje – jungiamės.