Ekspremjeras Saulius Skvernelis mano, kad aktyviau į sutarimo paieškas galėtų įsijungti Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė, o parlamento Užsienio reikalų komitetui (URK) priklausantis „valstietis“ Giedrius Surplys dėl ambasadoriaus Lenkijoje siūlo skelbti naują konkursą ir retoriškai klausia, kodėl prezidentas nemetė paskutinio savo kozirio – nepranešė, kad nebegali pasitikėti šalies diplomatijai vadovaujančiu ministru.

„Šioje vietoje prezidentas turi labai stiprų kozirį, kurio jis nepanaudojo. Jis tik demonstratyviai jį laiko rankoje, bet kol kas nepadėjo ant stalo. Jis gali pareikšti nepasitikėjimą užsienio reikalų ministru. Taip yra buvę, kai prezidente buvo Dalia Grybauskaitė, o užsienio reikalų ministru buvo Vygaudas Ušackas“, – Eltai sakė G. Surplys.

„Aš nenoriu patarinėti, tai yra prezidento prerogatyva, tačiau jau visa Lietuva ir visas pasaulis žino, kad Lietuvos prezidentas ir užsienio reikalų ministras yra chroniškoje nesutarimo būsenoje“, – pridūrė politikas.

Jau visa Lietuva ir visas pasaulis žino, kad Lietuvos prezidentas ir užsienio reikalų ministras yra chroniškoje nesutarimo būsenoje.

Tai, kad užsitęsęs konfliktas ne tik bado akis, bet ir kenkia valstybei, yra įsitikinęs ir ankstesnei Vyriausybei vadovavęs S. Skvernelis. Tiesa, leidžia suprasti politikas, dėl susiklosčiusios situacijos esama daug prezidento kaltės. Jo teigimu, klausantis G. Nausėdos ir ypač jo komandos atstovų viešai išsakomų argumentų galima susidaryti įspūdį, kad Prezidentūra taip ir nesuprato, kas yra parašyta Konstitucijoje. Tai, argumentuoja S. Skvernelis, gerai iliustruoja Prezidentūros prašymas URM kanclerei Ingai Černiuk pateikti dokumentaciją apie vykdytus ambasadorių atrankos konkursus.

„Prezidentūra nesupranta, kad Užsienio reikalų ministerijos kanclerė nėra pavaldi Prezidentūros kanclerei. Nėra jokio pavaldumo susisaistymo. Tai yra absurdas. Gaila, kad žmonės nesuprato, kokie yra prezidento institucijos konstituciniai įgaliojimai“, – teigė S. Skvernelis.

„Nėra vienos teisios pusės, tačiau yra šalies vadovas. Jis jau turėtų suprasti savo konstitucines galias. Juk yra aiškiai parašyta: Vyriausybė teikia kandidatą į ambasadorius. Ne prezidentas, bet Vyriausybė pasako, kad apsvarstykite konkretų kandidatą“, – pridūrė jis.

Kita vertus, pripažino politikas, aktyvesnių veiksmų galėtų imtis ir premjerė. Pasak jo, procesui įstrigus, būtent I. Šimonytė turėtų perimti ambasadoriaus Lenkijoje derinimo procesą.

„Premjerė turėtų įsijungti, jei procesas įstrigo“, – sakė S. Skvernelis.

„Bet kuriuo atveju, procesai neturėtų būti vieši, o prezidentas neturėtų primetinėti savo kandidatų“, – konstatavo politikas.

Savo ruožtu G. Surplys teigia manąs, kad Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje klausimą galima išspręsti ministerijai suorganizavus naują konkursą.

„Dabar nebereikia gilintis į procedūras, kaip ten ir kas įvyko, bet tiesiog paskelbti naują konkursą. Tai galima padaryti greitai ir jau sausio pabaigoje turėti sutartą bendra kandidatą“, – sakė G. Surplys, pridurdamas, kad eilinį sykį susivaidijusios institucijos nesupranta, kad kilęs konfliktas nėra naudingas nė vienai pusei.

„Nėra taip, kad viena institucija laimėtų šioje dvikovoje“, – apibendrino „valstietis“.

Konfliktas tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro tęsiasi nuo praėjusių metų

Nuo praėjusių metų pabaigos tęsiantis ginčams dėl Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo, Prezidentūra šią savaitę paprašė URM kanclerės pateikti dokumentaciją apie vykdytus ambasadorių atrankos konkursus. Savo ruožtu G. Landsbergio vadovaujama ministerija atkreipė dėmesį, kad tokie reikalavimai gali turėti Konstitucijoje numatytų įgaliojimų viršijimo požymių.

Prezidentūrai kilę klausimai dėl konstitucinių galių viršijimo – nesuprantami. Šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas įsitikinęs, kad G. Nausėda turi teisę susipažinti su minėta medžiaga. Be to, pasak patarėjo, tokiu būdu būtų atsakyta, ar konkursas į diplomatinės atstovybės Lenkijoje vadovo postą iš tiesų įvyko.

ELTA primena, kad Prezidentūra ir valdantieji toliau ginčijasi dėl to, kas yra kaltas, jog Lietuvai strategiškai svarbi ambasada Lenkijoje neturi ambasadoriaus. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis teigė neturįs atsakymo, kodėl Lietuvos ambasada Lenkijoje jau penktas mėnuo neturi vadovo. Šalies diplomatijos vadovas prezidentui sako pateikęs bent dvi ambasadorių kandidatūras, kurios buvo atmestos.

Prezidentūra aiškino, kad URM pasiūlytas kandidatas į ambasadoriaus postą nemokėjo lenkų kalbos. Šalies vadovas taip pat nurodė, kad ministeriją esą politizuoja ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo procesą bei bando proteguoti tam tikrus į šias pareigas siūlomus asmenis.

Vėliau prezidento vyriausiasis patarėjas F. Jansonas pareiškė, kad ambasadorių paskyrimas stringa, nes vadinamasis „valstybininkų“ klanas bando užvaldyti valstybei svarbias pozicijas URM ir diplomatinėje tarnyboje. Tokius pareiškimus valdantieji sukritikavo, tačiau G. Nausėda nurodė, kad F. Jansonas pasidalijo savo įžvalgomis, atlikęs „tam tikrą“ analizę. Vėliau patarėjas prakalbo ir apie poreikį keisti diplomatų atrankų tvarką.

Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas buvo atšauktas rugsėjo 7 dieną, pasibaigus jo kadencijai.