Kiek daugiau kaip prieš mėnesį, rugsėjo 18-ąją, iš Saudo Arabijos sostinės Rijado, kur vyko UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija, atskriejo džiaugsminga žinia: 1919–1939 m. Kauno modernizmo architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kartu gavome ir ilgą namų darbų sąrašą, ką dar turime padaryti saugodami šią dabar jau pasaulinės reikšmės vertybę.

Kokie darbai laukia ir kokie pranašumai tapus prestižinio sąrašo dalimi, „Kauno dienai“ papasakojo Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Jolanta Balčiūnienė.

Daug namų darbų

– Kaunas didžiuojasi tapęs prestižinio UNESCO sąrašo dalimi. Ką tai reiškia praktiškai?

– Būti įtrauktam į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą – garbė ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Tai buvo tikrai gera naujiena, nes Lietuvos vardas į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas po labai ilgos – aštuoniolikos metų – pertraukos.

Kuo daugiau šalyje ar vietovėje yra UNESCO saugomų objektų, tuo turtingesnis šalies kultūrinis paveldas, o tai, be jokios abejonės, yra didelė paskata turizmui. Kaunui garbė ir malonumas turėti tokią didelę ir, tikras stebuklas, taip gerai išsilaikiusių XX a. modernizmo pastatų teritoriją.

Kauniečiai gali didžiuotis, kad turi pasaulinio lygio vertybę, kartu tai ir įsipareigojimas ją saugoti. Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą su kai kuriomis sąlygomis, tad turėsime atlikti tam tikrus namų darbus ir už juos atsiskaityti 2025 m.

Garbė: Kauno modernizmo pripažinimas pasauline vertybe – ilgai laukta gera žinia visai Lietuvai. Mūsų valstybės vardas UNESCO Pasaulio paveldo sąraše vėl buvo įrašytas po labai ilgos – aštuoniolikos metų – pertraukos. / J. Balčiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie tie namų darbai? Ar ir kitų šalių objektai į sąrašą įtraukiami su kažkokiomis sąlygomis?

– Taip. Pavyzdžiui, mūsų atveju valstybė įsipareigojo toliau vykdyti mokslinius tyrimus, praplėsti ir pagilinti Kauno modernizmo istorijos aprašymą, parodyti ne tik jo išskirtinius bruožus, bet ir sąsajas su Vidurio ir Rytų Europos modernizmu. Vieni iš mums nuolat pateikiamų klausimų ir abejonių ir buvo – kuo svarbus tarpukario Kauno indėlis į globalius modernizmo procesus architektūroje.

Įvairiuose susitikimuose labai dažnai aiškinau, kuo išskirtinis buvo kontekstas. Tai buvo metas, kai ir kitur žmonės po Pirmojo pasaulinio karo buvo labai traumuoti, visos šalys buvo patyrusios didžiulių netekčių. Lietuva atsikovojo nepriklausomybę ir ėmė vystytis kaip moderni jauna valstybė. Netekusi sostinės, ji laikinojoje sostinėje pradėjo kurti valstybę kaip ant naujo švaraus lapo. Kauno modernizmas buvo visų vilčių įkūnijimas, nutarta, kad naudosime naujausius technologinius pasiekimus, statysime modernų miestą su universitetu, paštu, banku, gražiais gyvenamaisiais namais, visa tai harmoningai įkomponuojant į natūralų landšaftą, o tai dar vienas išskirtinumas. Tuo laikotarpiu ir kitur plito modernizmo architektūra, ir kitur yra išlikusių to laiko fragmentų ir ansamblių, bet tokios didelės teritorijos su tiek gerai išsilaikiusių modernizmo pastatų kaip Kaune nėra, čia tikrai esame išskirtiniai. Pasaulio paveldo komitetas siūlo dar peržiūrėti saugotinos teritorijos ribas, išplėsti buferinę zoną, kad neliktų jokių abejonių dėl teritorijos vertingųjų savybių išsaugojimo.

Vienoje iš pastabų prašoma atlikti išsamesnę 1919–1939 m. pastatų inventorizaciją. Lietuvos paraiškoje kaip saugomi objektai įvardyta kiek per 200 statinių, bet toje teritorijoje jų išlikę žymiai daugiau. Prašoma juos tiksliau inventorizuoti ir fiksuoti jų būklę.

Visos šalys deda labai daug pastangų, vyksta tikros diplomatinės kautynės, kad jų objektai būtų įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Dar vienas reikalingas atlikti darbas – parengti Kauno naujamiesčio tvarkymo planą, patobulinti Kauno modernizmo architektūros valdymo planą, apimantį visą nominuotą teritoriją, kuriame būtų numatyti labai aiškūs mechanizmai, užtikrinantys naujos plėtros sąlygas ir veiklos gaires saugomoje teritorijoje, poveikio paveldui vertinimo procedūras, stebėsenos rodiklius.

Apima visą teritoriją

– Dalis pastatų saugomoje teritorijoje neįtraukti į nacionalinį nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nors taip pat galėtų į jį pretenduoti. Ar užduotis juos tiksliau inventorizuoti reiškia, kad to vertus objektus reikėtų įtraukti į šį registrą?

– Taip, buvo tokia pastaba, kad toje teritorijoje yra daug daugiau pastatų ir juos reikia įvertinti. Kurie nevertingi, reikia taip ir pasakyti, o vertingus įtraukti į registrą ir saugoti.

– Kaip suprantu, kažkokių papildomų reikalavimų įtrauktiems į registrą pastatams neatsiranda. Kokie reikalavimai galios pastatams, kurie nėra modernizmo architektūros pavyzdžiai, bet patenka į teritoriją, kuri įtraukta į UNESCO sąrašą?

– Be jokios abejonės, ir jiems galioja tam tikri reikalavimai. Turime panašių problemų ir dėl Vilniaus senamiesčio: jei saugomoje ir įtrauktoje į vertybių sąrašą teritorijoje yra žemės sklypelis ir kas norėtų statyti, ką nori, nepaisydamas konteksto, sugriautų tos teritorijos harmoniją. UNESCO įsipareigojome saugoti visą tą teritoriją, patikslinti, kas į ją įeina.

Pavojai: tarp karo Ukrainoje nuostolių – ir paveldo vertybės. J. Balčiūnienė su kitų šalių ambasadoriais prie UNESCO (nuotraukoje – Kanados ambasadorė Natasha Cayer) šį pavasarį apsilankė Ukrainoje. / J. Balčiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Namų darbų tikrai nemažai. Kas nutiktų, jei jų nepadarytume?

– Net neabejoju, kad Lietuva vykdys savo įsipareigojimus, kaip juos vykdė ir iki šiol. Turime patikimos ir solidžios šalies, besirūpinančios savo paveldu, reputaciją.

Jeigu nesilaikytume UNESCO reikalavimų, kiltų grėsmė, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įtraukta į Pavojuje esantį UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Į šį sąrašą pasaulio paveldo vertybės dažniausiai patenka dėl žmogaus veiklos arba neveiklumo, todėl buvimas šiame sąraše valstybėms garbės nedaro ir tampa rimtu signalu, kad pasaulio paveldo vertybei gresia būti išbrauktai iš Pasaulio paveldo sąrašo.

Tačiau šio proceso dalyviai esame visi. Dažnai diskusijose nuomonės išsiskiria: viena vertus, norime išsaugoti, kas istoriškai vertinga, gražu, antra vertus, susiduriame su natūraliais žmonių poreikiais ir jų dinamika, nes miestas – gyvas mechanizmas. Girdime argumentų, kad negalima gyventi muziejuje. Taip, reikia atsižvelgti, kad dabar XXI a., yra naujų technologinių procesų, dideli transporto srautai, keičiasi žmonių poreikiai, miestai didėja. Labai svarbu ir kartu sudėtinga tai suderinti ir surasti aukso vidurį, kad miestas išliktų gyvas, modernėtų, bet kartu nebūtų bjaurojami unikalūs istoriniai paminklai, dėl kažkieno interesų  nebūtų aukojamas visuomenės interesas. Manau, pradedame tai suvokti, mūsų visuomenė vis dažniau ima ginti savo interesą, ir tai labai gerai.

Lėšų ieško asociacijos

– Kai kurie Kauno modernizmo perlai, esantys Laisvės alėjoje, apleisti jau dešimtmetį. Žinoma, prikelti naujam gyvenimui paveldinius pastatus kainuoja daug. Ar UNESCO vardas gali padėti gauti finansinę pagalbą jiems atgaivinti?

– Nemanau, kad iš UNESCO sulauktume finansinės pagalbos, bet ši organizacija visada pasirengusi suteikti ekspertų pagalbą. Tačiau tikėtina, kad Kauno miesto savivaldybei ir apskritai Lietuvos institucijoms turėtų būti paprasčiau ieškoti finansinių resursų siekiant išsaugoti vertybę, kuri įtraukta į visiems žinomą UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kauno modernizmas buvo visų vilčių įkūnijimas, nutarta, kad naudosime naujausius technologinius pasiekimus, statysime modernų miestą su universitetu, paštu, banku, gražiais gyvenamaisiais namais.

– Vis dėlto tai ne tik Kauno, bet visos Lietuvos įsipareigojimas saugoti unikaliu pasaulyje pripažintą Kauno modernizmą. Gal kitos šalys tam valstybės biudžete skiria specialią eilutę?

– Kiekviena šalis sprendžia pagal savo finansines galimybes. Kai kurios skiria kultūrai daug dėmesio ir solidų finansavimą, kai kurios norėtų tai padaryti, bet neturi galimybių. Manau, Lietuva saugo savo vertybes, neabejoju, kad taip ir bus.

– Valdovų rūmai Vilniuje buvo geras pavyzdys, kaip kultūros objektas gali pritraukti privačių lėšų. Ar kitose šalyse imamasi steigti kokius privačius fondus, kurie padėtų saugoti ir UNESCO sąrašo objektus?

– Taip, kreipiamasi į visuomenę prašant padėti, steigiamos asociacijos. Štai Luvras norėjo nupirkti Luko Kranacho darbą, kreipėsi į žmones ir jie suaukojo keletą milijonų eurų: verslas skyrė ir pusę milijono, pavieniai asmenys – kas 15 eurų, kas 100, kas ir 1 000 eurų. Luvras visus juos – tūkstančius žmonių – pakvietė į paveikslo pristatymą.

Restauruojant Versalį susikūrė jo draugų asociacija. Tokios paveldo apsauga besirūpinančios asociacijos labai populiarios Prancūzijoje, Italijoje, jos užsiima ne tik švietėjiška informacine veikla, bet ir renka lėšas. Jų gauna ne tik iš privačių asmenų, bet ir iš užsienio investuotojų. Pasaulinio lygio paveldo objektai sulaukia paramos ne tik iš šalies, kurioje jie yra, gyventojų. Viena dosniausių šalių mecenačių – Japonija, jos politika – padėti finansuoti nuo Samarkando ir Bucharos atstatymo iki tolimiausių miestelių pilių ar kokių kitų restauruojamų objektų.

Kviečiu steigti ir Kauno modernizmo architektūros draugų asociaciją, kuri ne tik jį populiarintų, bet ir rinktų lėšas jam išsaugoti.

Kovojama dėl vietos

– Ar yra konkrečių duomenų, kaip, patekus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pagyvėja turizmas?

– Visos šalys deda labai daug pastangų, vyksta tikros diplomatinės kautynės, kad jų objektai būtų įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kai šalis ar regionas jų turi, žinoma, tai pritraukia žmonių, nes visiems norisi pamatyti tai, kas unikalu pasauliniu mastu.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija daro labai daug šviesdama visuomenę, dirba kartu su mūsų atstovybe, UNESCO, kitomis tarptautinėmis organizacijomis, keičiasi informacija, svarbi Užsienio reikalų ministerijos veiklos sritis – kultūrinė diplomatija, žinoma, daug dėmesio populiarinant mūsų kultūrą pasaulyje skiria Kultūros ministerija. Kultūra – valstybės minkštoji galia ir didelė jėga; kuo šalies kultūra garsiau sklinda po pasaulį, tuo tos šalies reputacija geresnė, tuo ji labiau gerbiama, ja domimasi, į ją norima važiuoti. Žavimės naujomis technologijomis, bet juk nevažiuojame svetur žiūrėti gamyklų – važiuojame žiūrėti meno, kultūros, istorijos.

Delegacija: Lietuvai Rijade atstovavo (iš kairės pirmoje eilėje) Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos Materialaus kultūros paveldo programų koordinatorė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Jolanta Balčiūnienė; (antroje eilėje) Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės patarėja Sigita Bugenienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė, Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas. / J. Balčiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kad įsivaizduotume, kokioje konkurencinėje kovoje nugalėjo Kaunas, kiek paraiškų patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą svarstoma šiuo metu?

– Rijade buvo svarstomos 55 paraiškos, o UNESCO narės – 193 šalys. Kad patektų tarp tų 55-ių, pirmiausia reikėjo pereiti pirmą turą – Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS vertinimą, o jos ekspertai dažniausiai būna kaip labai griežti mokytojai, taršantys už kiekvieną ne vietoje parašytą kablelį.

Pateiktų nagrinėti paraiškų yra šimtai, paskui vyksta ilgas procesas: ekspertai važiuoja, žiūri, vertina, teikia pastabas, o pretenduojanti patekti į sąrašą šalis atsako. Pavyzdžiui, Belgija ir Prancūzija teikė paraišką, kad į sąrašą patektų didžiulis parkas-memorialas Pirmojo pasaulinio karo aukoms pagerbti. Ši nominacija laukė, kad būtų įrašyta į UNESCO sąrašą, septyniolika metų. Tai solidžios šalys, turinčios ilgą patirtį, bet ir joms prireikė tiek metų.

– Ar Lietuva yra pateikusi naujų paraiškų dar ką nors įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą? Anksčiau kaip galimi pretendentai buvo minimi Trakai, Mosėdis.

– Kol kas svarstome, ką dar būtų galima pasiūlyti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Esame pateikę paraišką į kitą UNESCO sąrašą – Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo – įtraukti šiaudinius sodus ir tikiuosi teigiamo sprendimo. Svarstome teikti paraišką įtraukti tremtinių laiškus ant beržo tošies iš Sibiro. Tariamės dėl galimų bendrų nominacijų su kitomis šalimis: su Lenkija – kūčių tradiciją, Latvija – Jonines, Japonija ir Nyderlandais – konsulus, kurie gelbėjo žmonių gyvybes Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar yra tendencija, kad šalys, turinčios bendrų istorinių tradicijų, paraiškas teikia kartu.

– Anglijos Liverpulis prieš porą metų išbrauktas iš UNESCO sąrašo. Nors tai retas, tik trečias, atvejis, bet yra ir esančių pavojuje objektų sąrašas. Ar Lietuva rami dėl savo UNESCO sąrašo objektų, visų pirma, Vilniaus, kurio Senamiestyje vis išdygsta koks kontroversiškai vertinamas naujadaras?

– Taip nėra, kad įrašas į sąrašą būtų, kaip gauti medalį: UNESCO stebi, kaip saugomas paveldas. Tačiau laikomės tradicijos nelinksniuoti tų šalių, kurios prarado savo objektus.

Lietuva rūpinasi savo paveldu, atsakingai į tai žiūri. Mūsų visuomenė čia labai aktyvi, bet ir už tai atsakingos institucijos dirba, kad paveldas būtų išsaugotas. Kuo glaudesnis dialogas tarp visuomenės ir šių institucijų, tuo geriau visiems, visų pirma, paveldui.

– Kokia UNESCO objektų būklė šiuo metų karinių konfliktų niokojamose šalyse?

– Karo Ukrainoje vienas padarinių – žiaurūs nuostoliai jos paveldui. Čia nemažai apgadintų paveldo objektų. UNESCO rugsėjo 27 d. duomenimis, 291 kultūros objektas (įskaitant muziejus, religines vietoves, istorinės ir kultūrinės vertės pastatus, archyvus) buvo apgadintas arba sugriautas. Tarp apgadintų ir nuniokotų kultūros paveldo vietovių – į Pasaulio kultūros paveldo pavojuje sąrašą įtrauktas Odesos istorinis centras, Odesos Išganytojo Atsimainymo katedra ir istoriniai pastatai, esantys į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Lvivo istorinio centro ansamblio buferinėje zonoje. Kryme užfiksuota, kad be leidimo kasinėjama saugoma teritorija, o kas iškasama, pagrobiama, išvežama.

Konfliktas Artimuosiuose Rytuose irgi kelia pavojų paveldui, bet žinios apie nuostolius ten dar renkamos.

– Beje, o kaip atrodo tie UNESCO sąrašai – ar yra ir popierinis, ar kitoks formatas?

– Yra ne tik popierinis, bet ir marmurinis. Šalis, kurios objektas pateko į UNESCO sąrašą, gauna marmurinę lentelę, kurioje yra UNESCO logotipas ir įrašas, kad šis objektas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Yra leidžiami tam skirti leidiniai, o Saudo Arabija prieš Rijado sesiją išleido labai gražų didžiulį žemėlapį, kuriame pažymėti visi UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektai.

Belieka jame pažymėti ir Kauną.

Dvylika Lietuvos įrašų UNESCO sąrašuose

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinę vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės. 1994 m. į jį įtrauktas istorinis Vilniaus centras, 2000 m. – Kuršių nerija, 2004 m. – Kernavės archeologinė vietovė, 2005 m. – Struvės geodezinis lankas, o 2023 m. – Kauno modernizmo architektūra.

Į kitą – UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo – sąrašą 2008 m. įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika, Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse, o 2010 m. – lietuviškos sutartinės. Pernai Kultūros ministerija pateikė šiaudinių sodų tradicijos Lietuvoje nominacinę paraišką.

Į UNESCO Tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“ įrašyti trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: 2009 m. – Baltijos kelias, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija, 2017 m. – Liublino unijos akto dokumentas.

Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle – kol kas vienintelis lietuviškas pavadinimas: 2011 m. į jį įtrauktas Žuvinto biosferos rezervatas.