Siuvinėjimu užkrėtė anytą

Tiek siuvinėjimo, tiek antpirščių kolekcionavimo pradininkė yra Audra Budrienė. Adata tapyti paveikslus ji pradėjo prieš 17 metų. „Jaunesniajai dukrai darbų pamokai reikėjo išsiuvinėti paveiksliuką – saulytę, o ji su rankdarbiais susipykusi visiškai. Tą darbelį padariau aš, o grįžusi iš mokyklos dukra pasakė, kad mokytojai jis labai patiko, kad į parodą Briuselyje jai reikia vežtis tris darbus, tad mokytoja paprašė juos išsiuvinėti. Nupirkau paprastus vaikiškus paruoštukus ir išpildžiau prašymą. Kai siuvinėjau, matė močiutė (taip Audra vadina anytą – red. pastaba). Ji taip pat panoro pabandyti ir išmokti“, – prisiminė pašnekovė.

Pasak Audros, užsikabino abi, tačiau jų siuvinėjimo technikos skiriasi: Audra pagal schemą siuvinėja ant baltos medžiagos, o anyta – ant paruoštų schemų.

„Vienu metu siuvinėjimas buvo tapęs priklausomybe: jei neprisėsdavau prie šio darbo, net pyktis imdavo. Laimei, pavyko susivaldyti, juk negali visą laiką skirti vien siuvinėjimui“, – atviravo domeikaviškė. Dabar ji produktyviau išnaudoja laiką, skirtą pomėgiui: klausosi audioknygų ar žiūri serialus.

Pradžia: šie darbeliai – O. Budrienės pirmieji. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ėmėsi reprodukcijų

Kadangi per 17 metų A. Budrienė išsiuvinėjo gausybę mažų paveiksliukų, neseniai ėmėsi garsių dailininkų reprodukcijų. Pirmasis bandymas – natiurmortų tapytojo Raymondo Campbello „Vynas“ – pavyko puikiai, o šiuo metu Audra adata kopijuoja biblinių scenų ir mitinių būtybių tapytojo Herberto Jameso „Afroditę“. Tokiam darbo atlikti prireikia 1–1,5 metų, „Afroditę“ Audra pradėjo pernai lapkritį.

Įspūdingas ir kitas skaičius: šiai reprodukcijai reikia 200 skirtingų atspalvių siūlų. Paklausta, kas buvo lengviausia iš to, kas jau atlikta, pašnekovė patikino: „Lengvo nebuvo nieko. Gal kūną siuvinėti buvo paprasčiau, o nuo viso kito net akyse mirguliuoja: trys ar keturi kryželiai ir jau reikia imti kitą atspalvį.“

Siuvinėjimas Audrai – ne menas, o juodas darbas ir kantrybės ugdymas. Šį pomėgį moteris vadina meditacija, psichoterapija, iš jo neuždirbsi tiek, kiek įdedi. O. Budrienei tai – maloni laiko leidimo forma. Tačiau abi moterys vienbalsiai pripažįsta: siuvinėjimas įtraukia ir užburia.

Nė viena jų savo rankdarbių nepardavinėja, tačiau artimiesiems, draugams mielai dovanoja. „Viena moteris, pamačiusi mano anūkės ūgio matuoklę, paprašė išsiuvinėti tokią pačią. Kai pasakiau kainą, išvadino mane ne pačiais gražiausiais žodžiais“, – prisiminė Audra.

Detalės: šie žavūs O. Budrienės puodeliai pagyvina virtuvę. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Renkasi didelius paveikslus

„Nežinau, kokio dydžio buvo darbas moters, kuri kryželiu siuvinėjo žemėlapį, tačiau čia – mano asmeninis rekordas, 2,4 ir 0,7 metro“, – demonstruodama paveikslą per visą kambarį sakė Audra. Išsiuvinėti dvylika japonų imperatoriaus sugulovių auksarankė užtruko penkerius metus. Beje, tokio pat dydžio darbą – miesto vaizdą – yra išsiuvinėjusi ir O. Budrienė.

Audra šio, kaip ir kitų darbų, neskuba rėminti. „Labai susidomėjau skiautinių menu, todėl galvoju padaryti ką nors panašaus į pano, – idėjomis dalijosi kūrybiškumu trykštanti pašnekovė. – Nusipirkau kursus, jau mokausi, bet kol kas nieko gražaus nesu padariusi.“

Trukmė: A. Budrienė 2,4 ir 0,7 metro dydžio paveikslą su dvylika Japonijos imperatoriaus sugulovių adata nutapė per penkerius metus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Užkrečiančios lauktuvės

„Esu siuvėja, todėl pirmąjį antpirštį gavau lauktuvių. Jį brolis parvežė iš Egipto“, – kito pomėgio pradžią prisiminė pašnekovė. Kadangi Audra ir Vidas turi ir bendrą pomėgį – keliones, Graikijoje atkreipė dėmesį, kokių įvairių esama antpirščių. Šioje, o vėliau ir kitose domeikaviečiai taip pat įsigydavo tokių suvenyrų, lauktuvių jiems parveždavo ir keliaujantys draugai.

Surinkusi 250 antpirščių, Audra kolekciją perdavė vyrui. Dabar joje – 4 266 šios siuvėjų darbo priemonės. „Turime antpirščių iš visų pasaulio šalių, net tolimosios Australijos, Amerikos, Japonijos, nors jose nesame buvę“, – šypsojosi V. Budrys. Kartais Budriai apsilanko sendaikčių turguose ir ten sužvejoja tai, ko dar savo kolekcijoje neturi.

Kai turimi siuvėjo darbo įrankiai jau nebetilpo į nedidelę laiptuotą lentynėlę, Vidas atsitiktinai venoje parduotuvėje pamatė puikiai kolekcijai tinkančias įstiklintas lentynėles ir jas patobulino.

Siuvinėdama paveikslus Audra ugdo kantrybę, o Vidas turtindamas kolekciją neabejotinai lavina atmintį. Jis puikiai prisimena, ar tokį antpirštį jau turi, jo tikslią vietą specialiose lentynose.

Antpirščiai sudėlioti ne pagal kilmės šalis, o pagal tam tikrą sistemą: vaikiška, paukščiukų, gėlių, religinė ir kitos kolekcijos. Vietai įtakos turi ir medžiaga, iš kurios jie pagaminti. Kolekcijoje yra metalinių, porcelianinių, melchiorinių, iš Murano stiklo, lavos, gintaro, dramblio, briedžio ir kupranugario kaulų.

Pasak kolekcininko, kiekviena šalis turi savo antpirščių, juos išleidžia kokių nors švenčių, įsimintinų datų proga. „Dabar laukiame suvenyro iš Anglijos su naujuoju karaliumi Karoliu III“, – patikino pašnekovas.

Brangiausi: šie 30 antpirščių kolekcininkams mieliausi. / Regimanto Zakšensko nuotr.

30 brangiausių

Budriai neperka brangių juvelyrinių, deimantais inkrustuotų antpirščių, nes mano, kad taip investuoti beprasmiška. Tačiau gausioje kolekcijoje išskiria 30 brangiausių.

„Šis yra darytas Maltos juvelyrų, specialiai mūsų vestuvių 25-ųjų metinių proga. Šiuos tokį pat pomėgį turinti moteris mums parvežė iš Japonijos. O šis – iš Maroko, ten keliavome keturiese su gidu. Jis taip įsitraukė į antpirščių paieškas, kad net pamiršo savo tiesioginį darbą – pasakoti mums – ir vedžiojo po visas suvenyrų parduotuvėles, galop visas turgus šurmuliavo ir ieškojo mums antpirščių“, – šypsojosi moteris.

Tarp širdžiai mielų – ir draugų padovanoti specialiai mūsų šalies keramikės gaminti vardiniai antpirščiai, jie – vieninteliai tokie visame pasaulyje. Dar vienas, turintis tokį pat statusą, – pirktas iš dailininko Krokuvoje.

Vertingos yra ir kopijos, kurias Budriai perka iš kitų kolekcininkų. Viena tokių – Tiudorų dinastijai skirto ir 1552 m. pagaminto antpirščio.

Kadangi kolekcija saugoma įstiklintose lentynėlėse, kol kas savininkams neteko jų valyti, tačiau abu kraipė galvas spėliodami, kiek laiko užtruktų generalinis tvarkymas.

Domeikaviečiai net nebandė domėtis, ar jų kolekcija Lietuvoje yra didžiausia, bet paakinti žadėjo išsiaiškinti ir kreiptis dėl galimo rekordo fiksavimo. Šeimos moterys jau brandina mintį apie parodos organizavimą, net gera proga išties netoli – kitąmet Onutei Budrienei sukaks 85-eri.