– Naurimai, kodėl apsisprendei tapti policijos pareigūnu?

N. Z.: Turbūt užkoduota genuose – mano senelis buvo milicininkas, nepabuvo policininku tais laikais – iš tarnybos negrįžo. Šeima nežino, kaip viskas baigėsi.

Šešiolikos metų nelabai galvojau apie policiją, nežinojau, kuo būsiu. Buvau vėjavaikis. Paskui keletą metų vyresni mokyklos draugai man buvo pavyzdys ir norėjau eiti paskui. Pagal vidurkį įstojau į Policijos akademiją, po pusantrų metų nusprendžiau pereiti į neakivaizdinį skyrių ir dirbti, nes namuose buvo nepriteklius. Gaudavau didesnę stipendiją, bet jos neužtekdavo. Pasirinkau kitą tarnybos kryptį ir išsirinkau specialų padalinį – greito reagavimo rinktinę „Aras“.

– Daliau, galvojau, gal bent vienas iš jūsų vaikystėje nebuvo chuliganas.

D. M.: Naurimas nebuvo chuliganas. Nebuvau ir aš. Tai aktyvus gyvenimo būdas, kuris pasibaigdavo išdaužytu vienu kitu langu. Neturėjome galimybių žaisti kompiuterinių žaidimų, todėl rinkomės aktyvius žaidimus – slėpynes, gaudynes, būstynių statymą ir ieškojome nuotykių Kleboniškio miške.

– Jūsų pavyzdys byloja, kad policininkai – irgi žmonės, kuriems nesvetimos mažos jaunystės nuodėmės, išdaigos. Tai turbūt padeda dirbant, nes susiduriate su aršesniu jaunimu, kurį reikia sudrausminti. Lengviau, kai gali atpažinti jaunų žmonių elgesio modelius.

D. M.: Lengviau priimti, kad ne visi šventieji, ne visi elgiasi dorai, pagal įstatymus. Išankstinio nusistatymo neturėjome. Žinojome, kad visada yra galimybė reanimuoti. Dėstant padeda platus spektras – ateina labai skirtingų žmonių, ne vieno šablono, turinčių geresnių ir prastesnių savybių. Jie turi svajonių ir įsivaizdavimą, kokia pareigūno profesija. Tai padeda mums suprasti, kad visi esame skirtingi, bet mūsų kryptis – bendra.

Grįžta tam tikri elementai – nusikaltimai, jų pobūdis. Kai kas buvo užmiršta, bet nauja karta bando daryti tą patį panašiais metodais ir būdais.

– Naurimai, turbūt su laiku atėjo noras perteikti patirtį kolegoms.

N. Z.: Visi keičiamės, tą pačią problemą visi spręstume kitaip. Kiekvienas įvykis irgi keičia, nušlifuoja. Jaunimas ateina devyniolikos metų – tiek turi ir patirties: slepia rūkymą nuo tėvų, išsiprašo kažko iš tėvų. Patirties turi, tiesiog turi ją pasiimti: mes atidarome duris į sandėliuką, o jie turi eiti pasiimti. Pradedi tobulėti, kai žinai, ką darai blogai. Tobuli niekada nebūsime iki galo. Kiekvieną kartą reikia krapštyti, po truputėlį imti.

– Policijos darbe vienas svarbiausių dalykų – psichologinė branda ir kitų psichologinis išmanymas. Manau, pas jus atėjusiam mokytis jaunimui didelis džiaugsmas, kad gali semtis patirties iš jūsų, kurie visko išmoko ne iš vadovėlių, o patys perėjo ir įgijo patirties. Ar daug šlifavo šis darbas? Ar daug situacijų, kurios keitė pasaulėžiūrą?

N. Z.: Šlifavo. Kai esi 20 metų, kai kurias problemas spręstum per aštriai, tačiau, keletą kartų nusvilęs, paraudonavęs teisme, gali daryti tam tikras išvadas. Daugiausia šlifuoja klaidos. Mūsų darbe labai blogai klysti, nes klaida gali būti lemtinga. Visuomenė, ypač vaikinai, nori visas išvadas pasidaryti iš savo klaidų. Mūsų darbe klaida gali būti paskutinė. Gerai būtų, kad kažkas pagrūmotų, pastumtų link kelio. Norisi, kad pareigūnai neklystų, bet visko matome.

Naurimas Zaveckas (iš kairės), Gražvydas Muižys, Dalius Mackela/Regimanto Zakšensko nuotr.

– Koks jūsų kelias?

D. M.: Lietuvos policijos mokykloje dirbame Profesinės praktikos skyriuje. Mūsų skyriuje dėstomas šaudymas, fizinis pasirengimas, taktiniai elementai. Tai labai svarbūs dalykai. Tačiau akcentuojame, kad pagrindinis mūsų ginklas – bendravimas. Labai svarbus psichologinis pasiruošimas. Negali sustoti, turi tobulėti, turi pasimokyti iš skaudžių Lietuvos įvykių, kitų patirčių. Tačiau, kaip Naurimas sako, iš savosios patirties mokaisi daugiausia. Mes bandome apsaugoti mūsų kurso dalyvius nuo tos patirties, kad jie pasimokytų iš mūsų klaidų, patirčių. Nuolatinis tobulėjimas yra labai svarbus. Sudėjus mūsų stažą – Lietuvos policijoje dirbame per 50 metų. Tai daug – juos bandome atiduoti būsimiems kolegoms.

– Policininkų ginklas – galvoje. Tai žodis, nuo kurio prasideda bendravimas ir problemų sprendimas.

D. M.: Galva turi dirbti, nes ji stresinėje situacijoje primena, kur priemonės. Įgūdžius reikia lavinti, o automatizmas atsiranda. Priemonių visuma, visiška ekipuotė – nuo pschologinio pasiruošimo, bendrų dalykų išmanymo iki vairavimo, streso ir baimės valdymo. Stresas ir baimė normalu, tačiau to nesuvaldyti – nenormalu. To ir mokome būsimus kolegas.

– Naurimai, kaip pavyksta tvarkytis su vidiniu stresu?

N. Z.: Nusivilkęs uniformą kartu pakabini ir stresą. Namo geriau jo nesinešti.

Nereikia didžiuotis net ir sėkme darbe. Malonių, gerų dalykų nebent patys susikuriame. Niekas neskambina ir nekviečia pyrago. Važiuoji dėl sukelto skausmo, smurto, avarijų. Su tuo gyventi neturėtume – tai yra darbas, turime reaguoti šaltai. Po darbo galime aptarti, išsikalbėti, kad nesineštume namo. Namuose su savo temomis greitai tapsime neįdomūs, varginsime šeimą, artimuosius.

– Gal sportas padeda išvalyti galvą?

D. M.: Kažkuria prasme fizinis aktyvumas padeda. Pagerėja kraujo apykaita, daugiau gauname deguonies.

Stresas yra dvejopas – vienas, kurį patiri, nes visą laiką gyveni įtampoje, kitas – natūralus: įvykio vietoje matai blogų dalykų, atiduoti save 100 proc. Suteikei pagalbą, žinių, bet įvykis pasibaigė liūdnai – normalu ir žmogiška išgyventi, kad nepavyko, nors padarei viską. Kai atiduodi 100 proc. savęs, stresas mažėja.

– Kvailas klausimas – atėjote į policiją, kai dar buvo mentai. Kaip, pasirinkus profesiją, kur esate vadinami nepagarbiai, perėjus visą peklą, išlikti žmogumi?

N. Z.: Eidami žinojome, kaip mus vadins. Įžeidinėtojams visada sakau: būk geras, tiek jau visko girdėjęs, jei nori įžeisti, sugalvok ką nors, ko nebūsiu girdėjęs. Jų mėginimai labiau juokina, nei skaudina.

– Dariau, kaip gyventi su psichologine našta, širdį slegiančiais prisiminimais?

D. M.: Nori nenori, bet prisimeni. Būna, važiuodamas prisimeni, kaip važiavai, kaip išlipai, ką darei, stabdei. Viską prisimeni. Tačiau žinau, kad su kolegomis padarėme viską, kas įmanoma. Prisimenu kaip liūdną ar tragišką istoriją, tačiau žinau, kad viską padariau.

– Kaip situacija su papirkinėjimais? Atlyginimai, kaip žinoma, maži.

D. M.: Paskaičiavome, kad nėra taip blogai. Kiek uždirba žmonės, dirbdami pedagoginį darbą, medikai... Bus sunku, jei už kiekvieną gerai atliktą darbą tikėsiesi premijos.

Mūsų darbas nelengvas, kupinas streso, bet tai renkiesi laisva valia. Kurie renkasi profesiją, turi pasidomėti, apie ką ji. Tai ne tik automobiliai ir uniforma, o ir darbo pobūdis, už kurį gaunamas atlyginimas. Kartais nustembame, kai ateina nežinantys, kad policija dirba ir naktimis. Žvalgybą reikia padaryti iš anksto, o visa kita išmokstama ir pasirenkama. Reikia žinoti, kodėl renkiesi šią profesiją.

Ateina kursantai ir tikisi, kad šaudys. Viso to būna, bet iš pradžių reikia atsakyti į klausimus: kaip manai, kokių asmeninių savybių turi, kokia nauda bus Lietuvos policijai iš tavęs mūsų šeimoje.

– Ar būna, kad atsako, jog nori padėti žmonėms?

D. M.: Taip – 50 proc. Kaip kitaip jiems atsakyti? Kaip jiems žinoti, kaip galės padėti, jei dar nedirbę. Vieni turi pavyzdžių iš šeimos, kiti – sutikę įkvėpiančių pareigūnų, dėl tam tikrų stabilių socialinių garantijų. Lenkiamės prieš kiekvieną jauną žmogų, kuris renkasi šią profesiją, nes puikiai žinome, koks darbas įdomus.

– Ar Lietuva pasikeitusi į gerąją pusę – moralinės vertybės, gyvenimo būdas, elgesys gatvėje?

N. Z.: Galima taip sakyti. Dabar kurį laiką geriau – visi išlepę nuo 20 metų gerėjimo, gerokai mažiau bėdų turinčių žmonių.

D. M.: Jei čia sėdėčiau prieš penkerius metus, sakyčiau, kad visuomenė pilietiška, atsakinga, bendradarbiauja su policija, praneša, vairavimo kultūra gerėja. Tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo kitą situaciją. Grįžta tam tikri elementai – nusikaltimai, jų pobūdis. Kai kas buvo užmiršta, bet nauja karta bando daryti tą patį panašiais metodais ir būdais. Tačiau tam ir yra policija – kad prižiūrėtų, užkardytų, bandytų užbėgti įvykiams už akių.

Galva turi dirbti, nes ji stresinėje situacijoje primena, kur priemonės. Įgūdžius reikia lavinti, o automatizmas atsiranda.

– Dabar nauja problema – narkotikai.

N. Z.: Reikia nepamiršti, kad visi tobulėja, keičia komponentus. Problema didelė, greičiausiai, reikėtų pradėti nuo namų.

D. M.: Jei man būtų kalbėję mokykloje po kelis kartus per metus apie tai, kas draudžiama, jaučiu, po trečio susitikimo norėčiau pabandyti. Gal ir klystu.

Dėmesys vaikams turi būti skiriamas namuose. Jei laimės gatvė ir pagundos, vadinasi, didesnę įtaką daro aplinka, draugai. Šeimoje ugdymas yra vienas svarbiausių dalykų.

– Esate Policijos mokyklos dėstytojai. Kas gali stoti ir kada, kodėl verta stoti?

D. M.: Į Policijos mokyklą gali stoti jaunuoliai, kurie turi vidurinį išsilavinimą, pilnamečiai iki 60 metų. Amžiaus riba išplėsta. Žmogus turėtų būti geros reputacijos, nesusigadinęs gyvenimo nuotykiu, kuris būtų byloje ir užkirstų kelią svajonei. Į devynis mėnesius įeina praktika ir teorija. Mokslas gana intensyvus ir krūvis nemažas. Tinginystė turi būti stumiama į šoną.

N. Z.: Dar būtinas B kategorijos vairuotojo pažymėjimas.

D. M.: Turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. Ateina mokytis ir turinčių aukštąjį išsilavinimą. Jiems būna šešių savaičių kursai ir tada jie tampa policijos pareigūnais praktikais.

N. Z.: Jie turi kuratorių, juos toliau moko, turi papildomų užsiėmimų, lanko kursus. Mažiausiai metus dar pildo savo patirtį.

– Policijos mokykla – Mastaičiuose – Kauno pašonėje. Kurso dalyviams mokama stipendija, bendrabučiai.

D. M.: Abudu kalbėjome, kad dabar norėtume mokytis. Bendrabutis nemokamas, važiuoti niekur nereikia, nes tik keli šimtai metrų iki pastatų. Naujai viskas įrengta, renovuota. Stipendijos nuo 160 iki 250 eurų ir dar nemažai savivaldybių skiria stipendijų tiems, kurie grįš į rajonus dirbti įsipareigoję keleriems metams. Pavydime. Tačiau tai neturi būti pagrindinė motyvacija. Žmogus turi apsispręsti pats.