Svarbūs darbai

Duomenys apie lizdavietes įtraukti į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą ir pateikti Valstybinės miškų tarnybos miškų kadastrui. Iškelta per 120 dirbtinių lizdų šiems paukščiams, dalis jų vėliau suremontuota.

Savo veiksmais darėme įtaką – stabdėme ūkinius darbus miškuose prie erelių lizdų, gelbėjome sužeistus erelius ar iš lizdų iškritusius jauniklius.

Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais žieduota per 1 tūkst. jūrinių erelių jauniklių.

Procesas: jūrinių erelių matoma ir Kauno marių regioniniame parke. (Deivio Dementavičiaus nuotr.)

Daug dėmesio skirta visuomenės švietimui. Surengta per 100 paskaitų, seminarų, mokymų, ekskursijų, kuriose dalyvavo per 5 tūkst. klausytojų.

Paskelbti vykdomo projekto rezultatai – išleisti kompaktiniai diskai, brošiūra, kalendoriai, lankstinukai, lipdukai. Parašyta mokslinių ir populiariųjų straipsnių. Projekto rezultatai pristatyti TV ir radijo laidose. Paruošta ir įvairiose Lietuvos vietose eksponuojama fotografijų paroda „Jūrinis erelis Lietuvoje“. Įrengti informaciniai stendai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode, Ventės rago ornitologinėje stotyje. Daugiau informacijos apie veiklą facebook.com/padekimeEreliams/ [6].

Aptikti pakaunėje

Jūrinių erelių sutinkama įvairiose Kauno rajono savivaldybės teritorijos vietose, kur tinkamos sąlygos jiems maitintis ir veistis.

Tokių vietų yra prie Kauno marių, Novaraisčio, Ežerėlio ir Didžiojo raisto baigtų eksploatuoti durpynų.

Visus metus erelių sutinkama prie Nemuno, Neries ir Nevėžio upių. Žiemojančių paukščių matoma ir pačiame Kaune prie Nemuno, kur kartais susirenka net dešimt ar penkiolika erelių.

Paspaudus didesniems šalčiams, jūriniai ereliai telkiasi prie neužšąlančios Nemuno atkarpos, kur gali pasigauti žuvų ar sumedžioti žiemojančių vandens paukščių.

Prasidėjus erelių apsaugos projektui 2003 m. Kauno rajono teritorijoje nebuvo žinoma nė vienos perinčios jūrinių erelių poros. Pastaraisiais metais rajone pastebėtos jau net septynios šių erelių poros.

Pirmoji rajone perinti jūrinių erelių pora aptikta dar 2004 m. Dubravos miške, kuriame pastaraisiais metais žinomos net trys šių paukščių lizdavietės.

Taip pat šie paukščiai veisiasi Raželių, Pajiesio, Lomankos ir Karalgirio miškuose.

Vieta: Lomankos miške spalviniais žiedais žieduotas jūrinių erelių jauniklis. (Deivio Dementavičiaus nuotr.)

Pasiekia ir Vengriją

Nuo projekto pradžios rajono teritorijoje pavyko aptikti net 35 natūralius šių paukščių lizdus, buvo iškelti septyni dirbtiniai lizdai.

Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais Kauno rajone 2004–2022 m. žieduoti 52 jūrinių erelių jaunikliai. Užaugę ir gimtus lizdus palikę ereliukai tapo savotiškais Kauno rajono ambasadoriais ir pasklido įvairiomis kryptimis. Keli žieduoti paukščiai vėliau pastebėti įvairiose Lietuvos vietose, taip pat kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Latvijoje. Toliausiai mūsų žieduotas erelis aptiktas Vengrijoje, net už 1 tūkst. km nuo gimtojo lizdo.

Projekto vykdytojai labai dėkoja jau ne pirmus metus projektą parėmusiai Kauno rajono savivaldybei, taip pat aktyviai talkinusiam Kauno marių regioninio parko biologui Mindaugui Kirstukui ir daugeliui kitų, prisidėjusių prie šių prasmingų darbų.

Apie jūrinį erelį

Jūrinis erelis yra vienas didžiausių Eurazijos vidutinių ir šiaurinių platumų dieninių plėšriųjų paukščių. Kūno ilgis – 69–92 cm; patinų kūno masė – apie 4,1 tūkst. g, patelių – 5,5 tūkst. g; išskleistų sparnų tarpugalis – 200–245 cm.

Mūsų šalyje gyvena miškuose prie jūros, marių, didesnių upių, ežerų, žuvininkystės tvenkinių. Lizdus krauna medžiuose 11–34 m aukštyje. Vidutinio dydžio lizdas yra 1,5 m pločio ir 1 m aukščio.

Vasario pabaigoje–kovą deda vieną tris baltus kiaušinius. Peri 34–46 dienas. Lizduose išauga vienas ar trys jaunikliai. Maždaug po 70–90 dienų jie palieka lizdą.

Pirmoji rajone perinti jūrinių erelių pora aptikta dar 2004 m. Dubravos miške.

Žuvys ir vandens paukščiai – pagrindinis jūrinių erelių maistas. Kartais šie plėšrūnai medžioja ir žinduolius – ondatras, kiškius. Žiemą dažnai maitinasi kritusiais gyvūnais.

Jūrinis erelis saugomas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu: įtrauktas į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, Berno konvencijos II ir Bonos konvencijos I priedus, ES paukščių direktyvos I priedą.

Paplitimo arealas driekiasi nuo Japonijos, Kamčiatkos ir Beringo sąsiaurio per šiaurinę Palearktiką iki Neoarktinės zonos Grenlandijoje. Šiaurėje nuo Barenco jūros arealas tęsiasi į pietus iki Kroatijos, Kaspijos jūros ir 30°–40° šiaurės platumos ties Ramiuoju vandenynu.

Lietuva yra pietvakarinėje pasaulinio rūšies arealo dalyje. Priklausomai nuo geografinės vietovės, suaugę paukščiai gali būti sėslūs arba migruojantys, jauniems paukščiams būdingos sezoninės klajonės. Lietuvoje suaugę paukščiai yra sėslūs, įprastai prie lizdaviečių laikosi ne tik veisimosi, bet ir rudens, žiemos metu.

Remiantis literatūros šaltiniais, XIX a. viduryje jūrinis erelis Lietuvoje dar buvo įprastas, o vėliau iki XX a. vidurio, manoma, daugiausia dėl sąmoningo naikinimo tapo labai retas, įprastai laikytas jau neperinčiu. Manoma, kad ir nuo XX a. vidurio šalyje galėjo perėti pavienės poros, tačiau tokių įrodymų nebuvo. Pirmosios perinčios jūrinių erelių poros Lietuvoje XX a. antroje pusėje aptiktos tik 1985–1987 m. Vėliau perinčių porų skaičius vis didėjo.

Dabartinė jūrinių erelių populiacija vertinama apie 200 porų. Pirmiausia jūrinių erelių poros kūrėsi prie optimalių maitinimosi buveinių, pasižyminčių žuvų ir vandens paukščių gausa, t. y. prie Kuršių marių, Nemuno deltoje, prie žuvininkystės tvenkinių, o vėliau poros kūrėsi prie natūralių vidaus vandens telkinių, didelėse pelkėse.