Kasdienė baimė

Mūsų nerūpestinga, pliušiniais meškučiais, lėlėmis, mašinėlėmis apkamšyta vaikystė ypač pražysta prisiminimuose, kai sulaukiame savo vaikų. Puslapį po puslapio verčiame nuotraukų albumus, kuriuose užfiksuotos mūsų tėvams atrodžiusios itin svarbios akimirkos. Juokiamės, kad rankos pakėlimas aukščiau arba žemiau mūsų tėvams atrodė toks reikšmingas ir tik vėliau suvokiame, kad lygiai tą patį darome su savo vaikais.

Darijai (pavardė redakcijai žinoma) šiandien yra 28-eri. Gal kažkur labai giliai ir ji turi šviesių vaikystės prisiminimų, tačiau juos užgožia kiti – skausmingi, kasdien sugrįžtantys, persekiojantys vaikystės vaizdai: nuolat girtaujantis tėvas, tokie pat girti ir agresyvūs jo bičiuliai, prirūkyti ir dvokiantys namai, tuščias šaldytuvas.

Tačiau tai tik mažoji blogybė. Darijai buvo devyneri, kai tapo tėvo seksualinių įgeidžių tenkintoja. Mažiausiai penkerius metus savo vaiką tėvas išnaudojo dar ir pornografijai. „Na, mieloji baigiasi pinigėliai, pasistenkime“, – maždaug taip dukrai sakydavo iškrypėlis, traukdamas filmavimo kamerą.

Ši Darijos gyvenimo dalis pašiurpino ir visko mačiusius teisėsaugininkus. Darijos tėvas buvo nuteistas už atimtą vaikystę. Kad kažkas baisaus vyksta už šios šeimos namų durų, kalbėjo visas miestelis. Darija pasakoja, girdėdavusi, kaip žmonės kalba apie tai, kad ji miega su tėvu. Tačiau niekas neištraukė vaiko iš šio pragaro.

„Labai visko bijau ir bijojau visada. Net nemoku paaiškinti, kodėl nenorėjau išeiti iš tėvo namų. Atvažiuodavo policija ir klausdavo, ko noriu, bet aš bijodavau, kad mane paims, bijodavau važiuoti į vaikų namus. Tėvas rodė siaubo filmus, kalbėjo apie tai, kaip vagia vaikus, mergaites prievartauja. Esu mačiusi tokių baisių dalykų, kad net nežinau, ar kas nors dar mane nustebintų. Kiekvieną dieną prisimenu tėvą, Giedrių, kuris mane prievartavo. Kiekvieną dieną apie tai pagalvoju. Aš visko bijau, visą laiką bijau dėl savo vaikų“, – su Darija kalbamės per nuotolį, ji išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę.

Tapusi pilnamete Darija paliko tėvo namus. Tačiau jos pasirinkimas buvo ne ką geresnis – įkrito į glėbį vyro, kuris mažai kuo skyrėsi nuo tėvo. Pati sutinka, kad toks bendravimas jai atrodė lyg norma. O kaip kitaip? Ji nematė kitokio.

„Dabar gal tėra porą metų, kai jaučiuosi geriau, galiu kontroliuoti savo pyktį, nuotaikas“, – Darija paliko savo dviejų vaikų tėvą, tačiau iki ramybės jos viduje dar šviesmečiai.

Teisybės paieškos

Dabar jau suaugusios moters, mamos akimis žvelgdama į savo praeitį, Darija neranda atsakymo, kodėl ji taip niekam nerūpėjo, kodėl niekas jos, mažo vaiko, negelbėjo. Nuo košmariškų vaikystės išgyvenimų praėjo maždaug penkiolika metų. „Tačiau ar gali tam būti senatis“, – retoriškai klausia Darija.

Nuolatinė savęs analizė, skaudūs prisiminimai atsitiktinai sutapo su socialiniame tinkle perskaityta informacija apie Pravieniškių seniūnijos seniūnę ir specialistę socialiniam darbui. Darija sako supratusi, kad po Pravieniškių bendruomenės kritikos pasikeitė seniūnas, o socialinė darbuotoja liko dirbti.

„Man įdomu, kas mano kaime vyksta. Mačiau, kad socialine darbuotoja tebedirba ta pati Vaida Kubilienė, kuri buvo, kai augau. Skaičiau, kad žmonės nori keisti seniūnę ir ją. Tada pagalvojau, kad ji neteks darbo, kurio ir negali dirbti, bet ji liko. Seniūnę pakeitė, o socialinė darbuotoja liko. Aš jai parašiau, kad prisimenu ją, ir paklausiau, kodėl man nepadėjo, bet ji nieko neatsakė. Mačiau, kad ji perskaitė. Ji galėjo bent atrašyti. Ji žino, kas man buvo. Tada ir nusprendžiau parašyti Kaišiadorių savivaldybei“, – apie atsakymų paieškas pasakoja Darija.

Nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu kuo apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose.

Darija kreipėsi į Kaišiadorių savivaldybę nurodydama, kad laikotarpiu nuo 2005 iki 2011 m. Pravieniškių seniūnijoje dirbanti socialinė darbuotoja V. Kubilienė neatliko savo pareigų.

„Nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu kuo apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose. Nė vieno karto ši moteris nepasiteiravo manęs, kodėl aš bėgu iš namų.

Vieną vienintelį man žinomą atvejį Vaida lankėsi mūsų namuose. Tik vieną kartą per visą šį ilgą laikotarpį. Tam, kad būtų galima įsitikinti, jog augu netinkamomis sąlygomis, net nereikėjo būti profesionalu. Bet kuris žmogus, buvęs mūsų namuose, patvirtins, kad gyvenau landynėje. Dėkojau socialinei darbuotojai už atneštą naują, švarią patalynę. Nesvarbu, kad, grįžusi kitą dieną iš mokyklos, rasiu joje girtą tėvą arba jo girtą draugą. Užtat V. Kubilienė klausėsi mano tėvo, kuris tikino, kad esu sunkus vaikas, neklausau, rūkau ir geriu“, – taip rašte savivaldybei nurodė Darija.

Biurokratai: Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija ir dabar gina savo darbuotoją ir jokios kaltės neįžvelgia. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Atsakymas pribloškė

Kaišiadorių savivaldybei Darija išklojo ir apie patirtą seksualinę prievartą, apie ją lydėjusi norą ir net mėginimą nusižudyti, apie nuolatinius užgauliojimus namuose, fizinį smurtą, apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuostabą, kad vaikas tokioje situacijoje buvo paliktas vienas be pagalbos.

„Buvau mušama, tąsoma ir vadinama baisiausiais keiksmažodžiais. Turėdavau mėlynių ant kūno. Keturiolikos metų buvau sumušta ir išprievartauta vieno iš tėvo draugų. Kai man buvo septyniolika, tėvas vos neužmušė manęs, praskeldamas man galvą su šuke“, – Kaišiadorių savivaldybės valdininkams rašė Darija.

Po mėnesio Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsiuntė atsakymą. Jame nurodytas Darbo kodekso straipsnis ir išvardyta, už kokius darbo drausmės pažeidimus darbdavys gali atleisti darbuotoją ir kad turi būti nustatytas pažeidimo padarymo faktas.

„Atsižvelgiant į tai, kad nuo prašyme nurodytų galimai darbuotojo neatliktų pareigų ar netinkamo jų vykdymo praėjo daugiau kaip dešimt metų, administracija neturi objektyvių galimybių patikrinti, ar nurodytos aplinkybės pagrįstos ir teisingos“, – atrašė valdininkai.

Nurodytos aplinkybės: „šaltakraujiškai neatliko savo pareigų“, „nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu ką apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose“, „nė vieno karto ši moteris nepasiteiravo manęs, kodėl aš bėgu iš namų“ dar neįrodo, kad darbuotojas iš esmės neatliko savo pareigų ar netinkamai jas vykdė.

Kaišiadorių rajono savivaldybės atsakymas vėl bloškė Dariją į nepasitikėjimo aplinka liūną. „Kvailai pasijutau, nes tikriausiai parašiau per daug emocionaliai. Labai užstresavau, ką aš darau, kur aš pati lendu. Vėl suėmė baimės jausmas“, – atvirai išgyvenimus klojo Darija.

Dar viena jos gyvenimo detalė leidžia suprasti, koks šaltas ir nejautrus nuolatinį stresą išgyvenančiam žmogui yra aplinkinis pasaulis. Ikiteisminis tyrimas dėl Darijos tėvo seksualinės prievartos jos atžvilgiu buvo pradėtas ne tada, kai pati mergina, būdama maždaug aštuoniolikos, nuėjo į Kaišiadorių policiją. Ten ją sugėdino, kad visi sužinos, todėl neverta. Tyrimas buvo pradėtas gerokai vėliau, kai išsiliejo socialiniame tinkle, o jos viešą išpažintį draugė persiuntė Kauno policijai.

„Tada tyrimo metu, kai ji (specialistė socialiniam darbui – red. past.) buvo apklausiama, galvojau, kad užteks ir savivaldybė pamatys, ko ji nepadarė, atleis iš darbo. Man atrodė, kad tai savaime suprantama“, – sprendimą tik dabar, o ne anksčiau informuoti Kaišiadorių savivaldybę paaiškino Darija.

Biurokratinė siena

„Kauno diena“ taip pat kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją prašydama pakomentuoti Darijos situaciją. Administracijos direktorė Vaida Babeckienė patikino paprašiusi Pravieniškių seniūnijos darbuotojos pateikti paaiškinimą apie skunde nurodytas aplinkybes.

„Buvo įvertinti tuo metu galioję teisės aktai ir funkcijų pasiskirstymas tarp institucijų, dirbant su šeimomis, patekusiomis į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Pažymėtina, kad minimu laikotarpiu pagal tuo metu galiojančius teisės aktus socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, t. y. darbas su šeima, specialistų lankymasis šeimos namuose, informacijos vaiko teisių apsaugos specialistams teikimas ir pan., teikė VšĮ Rumšiškių vaikų dienos centras. Šios funkcijos nebuvo įtrauktos į seniūnijos specialisto socialiniam darbui pareigybės aprašymą, ir V. Kubilienė jų nevykdė“, – „Kauno dienai“ atsakė administracijos direktorė.

Savivaldybės administracijos vadovė mini ir tai, kad pareigybei nustatytos funkcijos nuo Darijos minimų 2005 m. iki šiol iš esmės nesikeitė. Seniūnijos specialistas socialiniam darbui dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, vykdo daugybę kitų šiai pareigybei nustatytų funkcijų.

Taigi, specialistas socialiniam darbui dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, bet tai nereiškia, kad į specialisto pareigybines funkcijas įeina pastebėti skriaudžiamą vaiką, pamatyti jo nebylų pagalbos šauksmą, pagalvoti, kodėl jis bėga iš namų, pamokų, ar landynė tikrai tinkama tam vaikui.

Administracijos direktorė apgailestavo dėl Darijos prašyme aprašytų aplinkybių ir vaikystės prisiminimų. „Tokių atvejų iš vis neturėtų būti, todėl tiek institucijos, tiek atskiri darbuotojai ir visuomenė neturi likti abejingi ir privalo dėti visas pastangas, kad tokios ir panašios situacijos nepasikartotų“, – „Kauno dienai“ sako V. Babeckienė.

Kaltino save

„Tai kas tada turėjo mane ištraukti?“ – taškus susidėlioti mėgino Darija. Rašte Kaišiadorių rajono savivaldybei ji parašė toli gražu ne visas savo patirtis. Jos išgyvenimai galėtų būti lyg gėdos stulpas visų aplinkinių abejingumui.

„Kviesdavau policiją tėvui, nes girtas jis mane mušdavo, tąsydavo, eidavo pas mane į kambarį ir visaip vadindavo. Jie atvažiuodavo, tėvas akimirksniu pasikeisdavo ir su jais gražiai kalbėdavo, dingdavo visas agresyvumas. Prašydavau, kad jį išvežtų į blaivyklą, nes noriu miegoti. Tačiau jie sakė, kad negali jo išvežti, nes aš esu nepilnametė ir manęs negali vienos palikti namie. Palikdavo namie su juo arba kartais išeidavau nakvoti pas draugę“, – pasakoja Darija.

Tačiau pabrėžia ir tai, kad, būdama vienuolikos metų, nelabai jau ir turėjo pas ką eiti. Vaikščiodavo naktimis. Žiemą sušaldavo. Šiandien ji sergu artritu, nes nuolat nušaldavo rankos tiek, kad nebegalėdavo judinti. Sušilti eidavo į bendrabučio laiptinę, geležinkelio stotį.

„Tik prisimenu, kad visą laiką buvau kaltinama. Žmonės kalbėjo apie tai, su kuriais vyrais aš miegu, nors aš su jais nemiegojau. Šaipydavosi garsiai, manau, suaugę žmonės tai girdėjo. Tėvas kaltino, kad esu sunkus vaikas, bėgu iš pamokų, iš namų, kad rūkau, geriu, nors aš kartu su juo rūkiau ir gėriau. Tiesiog dėl visko jaučiausi kalta“, – pasakoja Darija.

Dabar taip negalėtų nutikti?

Apie dabar galiojančią tvarką – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų komentaras:

Vaiko teisių gynėjai į šeimą vyksta tada, kai sulaukiame pranešimo iš policijos pareigūnų, sveikatos priežiūros įstaigų, mokyklų, visuomenės ar kitų įstaigų, taip pat ir iš socialinių darbuotojų. Gavę pranešimą vykstame į šeimą, bendraujame su vaiku, tėvais ir, atsižvelgdami į šeimos poreikius, pasiūlome ir inicijuojame pagalbą, kurią teikia tų sričių specialistai. Jeigu vaikui yra nesaugu jo šeimoje, vaiko teisių gynėjai užtikrina jam saugią aplinką.

Tad tais atvejais, kai yra nustatomas nesmurtinis vaiko teisių pažeidimas, inicijuojama pagalba šeimai. Jeigu pažeidimas yra smurtinis, ar vaikui gresia pavojus, tuomet pirmiausia skubama užtikrinti vaikui saugią aplinką, jam suteikiama pagalba.

Tais atvejais, kai nustatomas pagalbos šeimai poreikis, už paslaugų vaikui ir šeimai teikimą atsakinga savivalda – visose savivaldybėse įkurti socialinių paslaugų centrai, dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, kiti specialistai. Pagalba seksualinį smurtą ar išnaudojimą patyrusiam vaikui teikiama Globos namuose „Užuovėja“ veikiančiame specializuotame centre. Profesionali pagalba būna reikalinga ir vėlesniuose etapuose. Čia vėl įsitraukia socialinių paslaugų centras ir jame dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologas ir kt. Neretai profesionalią pagalbą pasiūlo ir nevyriausybinės organizacijos.

Shutterstock nuotr.

Pastebėjus bet kokį netinkamą elgesį su vaiku, reikėtų nedelsiant pranešti policijai arba kreiptis į artimiausią vaiko teisių apsaugos skyrių. Tad labai svarbu būti atidiems, mokytis atpažinti ženklus, rodančius, kad vaikas patiria smurtą. Svarbu, kad vaikui atidūs būtų jo aplinkoje esantys žmonės – šeimos nariai, mokytojai, medikai ir socialiniai darbuotojai ir kt.

Tikime, kad visi su vaikais ir šeima dirbantys specialistai yra profesionalūs ir pasirengę atpažinti seksualinio smurto požymius.

Mes, vaiko teisių gynėjai, suprantame, kiek svarbu būti tinkamai pasirengus atpažinti net menkiausius seksualinio smurto ženklus, gebėti padėti vaikui atsiverti, pasitikėti mumis. Todėl nuolat giliname žinias apie bendravimą su smurtą patyrusiu vaiku, pagalbą vaikui, skiriame ypatingą dėmesį specialiems šios smurto rūšies atpažinimo mokymams.

Komentaras

Neringa Martišienė

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Požymiai, išduodantys, kad vaikas patiria seksualinį smurtą, dažnai nesiskiria nuo kitų trauminių patirčių: vaikas gali tapti liūdnas, apatiškas, nusivylęs, baimingas ar nerimastingas. Dažnai išgyvena kaltę ir gėdą dėl to, ką patyrė ir užsisklendžia.

Vidiniam skausmui malšinti vaikas gali pasirinkti psichotropines medžiagas, pasinerti į virtualųjį pasaulį ar net fiziškai žalotis. Gali bėgti iš namų, vengti į juos sugrįžti.

Neretai įgudę specialistai galimą seksualinį smurtą prieš vaikus atpažįsta iš specifinių ženklų: vaikas imituoja tam tikrus judesius (toks elgesys kartojasi, dažnėja), piešiniuose dominuoja nuogybės, ne pagal amžių domisi seksualinio pobūdžio klausimais, dažnai apie tai kalba. Seksualinį smurtą patyrę vaikai paauglystėje gali būti linkę neigti savo lytiškumą, nepriima kūno pokyčių ir tai atsispindi elgesyje, aprangoje, pasirinkimuose.

Seksualinis smurtas išlieka viena sunkiausiai atpažįstamų ir identifikuojamų smurto formų.

Ši istorija – abejingumo pavyzdys

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojos buvo Darijos atrama ikiteisminio tyrimo dėl seksualinės prievartos ir teisminio nagrinėjimo metu. Centro vadovė Kristina Mišinienė gerai prisimena jaunos moters išgyvenimus.

Įvertino: K. Mišinienės teigimu, Darijos istorija – giliausias aplinkinių abejingumo kenčiančiam vaikui pavyzdys ir socialinių, vaiko teisių apsaugos tarnybų fiasko liudijimas. J. Elinsko / BNS nuotr.

– Kaip manote, kodėl baisios Darijos vaikystės patirtys neduoda jai ramybės dabar, kai pati augina du vaikus, kai atrodo turėtų džiaugtis, kad ištrūko iš to liūno, yra laisva nuo jai vaikystę sutrypusių žmonių?

– Man regis, tai visai suprantama. Neigiamos vaikystės patirtys yra giliai traumavusios jauną moterį, iškrypėliškas tėvo elgesys tęsėsi labai ilgai, tuo metu kaip tik formavosi mergaitės pasaulio suvokimas, jos santykis su išoriniu pasauliu. Šiuo konkrečiu atveju išgyvenimai persekioja auką dar ir dėl to, kad jai teko sutikti ypač abejingus aplinkinius, kurie nesikišo į toksišką tėvo elgesį su dukra – vieni galbūt patys smaginosi, žiūrėdami vaikų pornografiją, kiti jautėsi esą ne prie ko, treti tiesiog kietaširdžiai buvo. Žinau, ką merginai teko išgirsti komisariate, jai ryžusis prašyti pagalbos, manau. Ne vienas mūsų palūžtų tokioje situacijoje, nuleistų rankas.

– Jūs gana gerai žinote Darijos istoriją, ne kartą teko bendrauti su ja pačia. Kaip manote, ar be pagalbos iš šono (kad ir tos pačios socialinės darbuotojos, mokytojų, vaikų dienos centro specialistų ir kitų) Darija galėjo kažkaip kitaip rasti, kas jai padėtų?

– Sunku dabar atsakyti. Man šis atvejis visada liks kaip giliausio aplinkinių abejingumo kenčiančiam vaikui pavyzdys, socialinių, vaiko teisių apsaugos tarnybų fiasko liudijimas. Nesvarbu, kaip šios tarnybos dabar gina savo skylėtą profesionalumą – gėda joms, kad buvo šalia ir nematė, nereagavo. Esu įsitikinusi, kad socialinė darbuotoja, kuri taip ilgai lankė šeimą, po teismo nuosprendžio pedofilui įsiteisėjimo turėjo palikti tarnybą arba gauti nuobaudą. Jei vadovai užstoja tokį profesionalą – suabejočiau ir jų tinkamumu organizuoti tokios svarbios tarnybos darbą. Juk kalba eina apie vaikų gyvenimus.

– Kaip jūs manote, ar tokia situacija, kokioje Darija buvo prieš penkiolika metų, įmanoma šiandien, kai, regis, labai daug kas pasikeitė vaiko teisių apsaugos reikaluose, socialiniai darbuotojai turi daugiau įgūdžių atpažinti, kas vyksta už uždarų šeimos namų durų?

– Šiandien vaikų seksualinio išnaudojimo temai tikrai yra skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio, specialistai mažiau krūpčioja įvardydami problematiką. Į jūsų minimas tarnybas dirbti ateina vis daugiau išsilavinusių, principingai ginančių skriaudžiamuosius darbuotojų, mūsų centras vis dažniau sulaukia skambučių iš tarnybų, kurios praneša, dalijasi, klausia. Tačiau ši baisi tragedija – seksualinis vaikų išnaudojimas artimoje aplinkoje – nesibaigė, ji tebevyksta. Pirmiausia dėl to, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie jaučia liguistą seksualinį potraukį vaikams. Užsienio literatūroje minima, kad Vakarų visuomenėse tokių asmenų yra iki 3 proc. Lietuva atkakliai neigia Seksualinių nusikaltėlių registro būtinumą. Vadinasi, mes, nors ir žinodami, kad pedofilinis potraukis yra neišgydomas, atsisakome domėtis, ką veikia atlikę bausmę vaikų prievartautojai, kur jie kuriasi.

– Ar socialiniams darbuotojams pakanka kvalifikacijos atpažinti seksualinį vaiko išnaudojimą? Ką pastebite šiandien?

– Tikrai neužtenka, nuolat girdime iš pačių specialistų nusiskundimų, kad trūksta žinių, universitete ar kolegijoje to nemokė. Jeigu didesniuose miestuose yra geresnių galimybių kvalifikacijai kelti, atokesnėse vietovėse yra sudėtinga šiomis temomis sulaukti kokybiškų mokymų ar paskaitų. Vis dėlto pastebėčiau, kad galimos seksualinės prievartos prieš vaikus identifikavimas nėra pavienio specialisto reikalas – ir pati tarnyba turėtų būti pasirengusi tikslias procedūras, kaip kiekvienu tokiu atveju komanda reaguoja. Ir tikrai ne tada, kai jau įrodymai bado akis ir nėra kaip jų nematyti, reikia pradėti krapštyti galvą, kam čia paskambinus, gal kas žinote pareigūno kokį kontaktą – jau iki tol reikia atlikti namų darbus, nuolat analizuojant situacijas, bylas, trūkstamas kompetencijas.