Žinojo iš anksto

Buvęs taikus pilietis, užsiimantis baldų gamyba ir realizavimu, praėjusiais metais Kostiantynas July įsiliejo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, o į rankas paėmė automatą. Pasitikslinus, ar nemaišo datų, nes karo Ukrainoje pradžią žymi šių metų vasario pabaiga, 47-erių vyras neslėpė, kad ukrainiečiai galimą scenarijų numatė kur kas anksčiau, todėl jam ruošėsi iš anksto.

„Lankėme kursus, mokėmės naudotis ginklais, gaudėme tariamus diversantus, minavome ir išminavome skirtingus objektus. Už savus pinigus nusipirkau uniformą ir visą amuniciją, kurią matote ant manęs“, – versdamas nuotraukas savo išmaniajame telefone, pasakojimą tęsė Kyjivo gyventojas.

Tą naktį, kai pasaulis sužinojo apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą ir karinių veiksmų pradžią, Kostiantynas susikrovė daiktus ir atsisveikinęs su žmona išvyko į oro uostą. Po poros dienų gavo kulkosvaidį ir pateko į vieną karščiausių taškų šalia Irpenės ir Bučos.

„Turbūt žinote, kas dėjosi šiuose miesteliuose. Mes patekome į pirmąsias fronto linijas, kur visą laiką aidėjo šūviai, sprogimai. Akimirką savęs paklausiau, ką čia veikiu. Buvo sunku suvokti, kad viskas, kas vyksta, yra tikra ir aš čia dalyvauju. Faktas, kad karas perdėlioja prioritetus. Ką tik galvojai apie šventes, o po akimirkos vienintelė tavo svajonė – išgyventi“, – kalbėjo K. July.

Ką tik galvojai apie šventes, o po akimirkos vienintelė tavo svajonė – išgyventi.

Ilgai nevalgys saldainių

Jaukius namų patalus Kostiantynui ir kitiems kovotojams fronto linijoje pakeitė šalti apkasai ir pelėsiais apaugę rūsiai, artimuosius – nepažįstamieji, susivieniję dėl to paties tikslo, karštą naminį maistą – likučiai iš netoliese esančios parduotuvės, į kurią per pertraukas tarp apšaudymų įsmukdavo kovotojai. Joje vyrai rado ir 30 l garpuodį, kuriame ruošė karštą maistą, virė arbatą. Kai atsargų nebeliko, kariai valgė saldainius.

„Iš parduotuvės atsinešėme didelių metalinių dėžių „Raffaello“. Patikėkite, dar ilgai negalėsiu į juos žiūrėti. Vienintelis dalykas, ko parduotuvėje liko sočiai, tai alkoholis, bet mūsų žmonėms jo nereikia“, – vyras pasakojo būdamas pirmosiose linijose patyręs ne tik alkio jausmą.

Kostiantynas suprato, koks yra sniego skonis, kai nuo troškulio liežuvis limpa prie gomurio, kas yra šaltis, purtantis visą kūną, drėgmė, persismelkianti iki pat kaulų, ir kas yra miego stoka, kai akys merkiasi, bet protas sako, kad privalai likti budrus.

„Patikėkite, apie jokias pramogas negalvojome. Čia tik filmuose taip būna, kad gulėdami apkasuose kariai žaidžia domino, drožinėja figūrėles. Vienintelė pramoga mums būdavo išsiųsti žinutę artimiesiems, kad esame gyvi. Kadangi ryšys buvo labai prastas, lipdavome į devintą daugiaaukščio aukštą ir iškėlę rankas gaudydavome ryšį. Šiaip tai didžiausia pramoga buvo miegas... Kelios minutės miego“, – snūstelėti, anot Kostiantyno, pavykdavo tik tada, kai bent šiek tiek aprimdavo šūvių serijos, o virš galvų neskraidydavo pražūtį nešantys dronai.

Prisiminimas: ši nuotrauka K. July mena trečiąją karo Ukrainoje dieną. K. July nuotr.

Patyrė kontūziją

Baimių mūšio lauke, anot kovotojo, neliko. Kaip ir klausimų, kodėl reikia kariauti.

„Tiesiog imi ginklą ir eini, nes kažkoks sumautas rusas savo purvina koja žengia į tavo žemes, žudo vaikus, moteris, senelius. Ukrainos žmonių mentalitetas ne toks. Jie niekada niekam nevergaus ir neatiduos to, kas jiems priklauso“, – K. July buvo atviras, kad, pamačius okupantus, jo ranka nė karto nesudrebėjo.

Su civilių žūtimis vyrui sunku susitaikyti iki šiol. Darsyk į rankas paėmęs telefoną, kuriame esančią nuotraukų galeriją stengiasi vartyti kuo rečiau, Kostiantynas stabtelėjo ties sudegusio namo ir šalia binzenančio šuns nuotrauka. Tokių benamių keturkojų kaip šis apstu.

„Žmonės bėgo iš namų. Ne tik daugiabučių, bet ir iš prabangių nuosavų namų. Augintinius paliko. Žinote, kas baisiausia? Kai šunys, kainuojantys po 1 000 eurų ir daugiau, vaikšto gatvėmis ir ėda tuos, kurie nespėjo palikti savo namų arba nenorėjo. Vieno nasruose – žmogaus ranka, kito – pirštas“, – su neišmatuojamu skauduliu širdyje kalbėjo vyras, karo metu netekęs ne vieno bičiulio ir bendražygio.

Visai neseniai jis atsisveikino su būrio vadu. Į paskutinę kelionę palydėjo ir žuvusį bataliono vadą. Jie, kaip ir kiti kovotojai, buvo palaidoti oficialiai su kukliomis iškilmėms, lydint gedinčiųjų minioms.

„Prie mano akių niekas nežuvo, tačiau suluošintų mačiau ne vieną. Po šio karo liks daug žmonių be rankų, kojų. Nekalbu, kiek jų išprotės“, – K. July pasakojo, kad kai kuriems kovotojams labai sunku susitaikyti su savo luošumu. Dėl to esą auga ir savižudybių skaičius. Beje, po vieno apšaudymo iš tanko nukentėjo ir pats Kostiantynas. Jis patyrė kontūziją. Du mėnesius beveik nieko negirdėjo, o dabar vis dar geria vaistus.

„Smulkmė. Turiu rankas, kojas, o svarbiausia – esu gyvas“, – nusišypsojo pašnekovas.

Gyvena be patogumų

Šiandien yra vos kelios teritorijos, kuriose žmonės miega ramiau. Likusiose visi seniai pamiršo, kas yra normalus gyvenimas.

„Artėja šventės... Kyjive papuošta pagrindinė miesto eglė. Tik kas iš to. Komendanto valanda – nuo 23 val., į gatves niekas neina“, – kalbėjo K. July. Prieš du mėnesius rusams susprogdinus elektros tiekimo stotis, Kyjivo gyventojai gyvena tamsoje ir šaltyje. Nėra dujų, vandens, o elektra tiekiama vos du kartus per dieną ir tik po pusvalandį. Per tą laiką žmonės stengiasi padaryti kuo daugiau darbų – pasiruošti maisto, išsiskalbti drabužius. Darželiai sostinėje neveikia, pamokos mokyklose, nors ir nereguliariai, bet vyksta. Poliklinikos priima pacientus, ligoninėse atliekamos operacijos. Parduotuvės veikia, tik atsiskaityti bankų kortelėmis nepatariama, nes nuolat stringa ryšys. Dėl išaugusių kainų pirkėjų skaičius žymiai sumažėjo, todėl Kostiantynui labiau apsimoka apsipirkti Lietuvoje.

„Maisto kainos išaugo tris ar net keturis kartus. Žmonės perka tik tai, kas būtina. Mažai kas eina į kavines ar restoranus, nes viskas brangu, o ir švęsti nėra ką“, – K. July prisiminė neseniai vykusią gimtadienio šventę, kai bičiuliai jį pakvietė į vieną restoraną. Kelionė neapšviestomis gatvėmis virto tikru iššūkiu. Neįprastai klostėsi ir pati vakarienė. Jai įpusėjus, aptarnaujantis personalas užgesino šviesą, o ant stalo išrikiavo žvakes.

„Nekalbu, kad ten net tualetu nebuvo galima naudotis, nes neveikė kanalizacija. Nebuvo vandens. Liftas neveikė, nors restoranas – daugiaaukščiame pastate. Man čia pas jus atvykus pramoga keltis liftu“, – kalbėjo K. July.

Mes galvojame, kad gyvensime amžinai, bet kare žmonės viską vertina akimirkomis.

Gabena automobilius

Po kontūzijos vyras kelias savaites praleido ligoninėje. Išleistas iš jos grįžo į kariuomenę. Dirbo ryšininku. Po keturių mėnesių buvo pripažintas netinkamu tarnybai. Šiandien Kostiantyno rankose ginklą pakeitė vairas. Tądien, kai susitikome Kaune, jis krovė parafino dėžes, baltos medžiagos ritinius ir prožektorius į ką tik įsigytą samanų spalvos autobusiuką.

„Tai jau šeštas automobilis, kurį vešiu į Ukrainą. Automobilių poreikis labai didelis, nes jie tarnauja labai trumpai. Geriausiu atveju – dvi savaites. Reikia visko – ir pikapų, ir inkasacijos, ir greitosios pagalbos automobilių“, – besibaigiant gruodžiui atvykęs į Lietuvą, K. July žadėjo greitai ir vėl čia atvykti. Už Kauno yra dar vienas automobilis, kurį jis rezervavo, be to, jo bičiuliai iš Lietuvos nuolat padeda rinkti būtiniausias priemones, nes, kaip ir ukrainiečiai, tiki, kad mažais žingsneliais kartu  pasieks pergalę.

„Kažkada kalbėjome tarpusavyje, kada viskas baigsis. Galvojome, kad iki Kalėdų. Deja... Karas gali baigtis bet kada, kaip ir gyvenimas. Ne mes pradėjome karą, bet užbaigsime jį kartu su jumis. Klausiate, ar laikas kare lėtai eina? Atsakysiu taip: mes galvojame, kad gyvensime amžinai, bet kare žmonės viską vertina akimirkomis, – dirstelėjęs į laikrodį, dėl tos pačios priežasties K. July buvo priverstas baigti pokalbį. – Turiu susitikti su bičiuliais. Dar reikia pakrauti automobilį ir po truputį ruoštis kelionei atgal į namus. Manęs jau laukia.“