Ji pasidalijo istorija, vis pasikartojančia Kaune esančiame Dainavos parkelyje, kurį nuo seno yra pamėgęs pulkas ančių.

„Vasarą supermamytės ir superbabytės su mažaisiais jas maitina, todėl paukščiai nejaučia poreikio išskristi. Šaltuoju metų laiku tų maitintojų kažkodėl nesimato... Bet kalba ne apie tai“, – pradėjo kaunietė.

Netoli parko yra dvi mokyklos. Kai kurių mokinių kelias namo eina pro šią vietą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Vakar du pypliai, panašūs į pradinukus, matyt, jau po pamokų, pagaliais ir sniego gniūžtėmis atakavo ramiai sau tupinčius paukščius. Gavę pastabą, kad taip elgtis negalima, reagavo tokiais žodžiais, kurių ne iš kiekvieno girtuoklio su stažu išgirsi. Galimai tai yra kiekvienos dienos pasilinksminimo šaltinis, tik vakar viena moterėlė („žiurkė“ švelniausias iš epitetų) spektaklį nutraukė“, – įvykių seką aprašė moteris.

Patyčios ir smurtas prieš silpnesnį mūsų visuomenėje jau tapo vos ne norma, bet gal dar yra vilties pakilti iš dugno?

Kaunietė nesiėmė nagrinėti moralinių peripetijų. Pacitavusi gają nuomonę, kad „gerų tėvų geras vaikas negalėjo taip žiauriai pasielgti“, nesiėmė dėstyti apie  Adventą, atjautą, gerumą ir visa kita.

„Tik noriu atkreipti suaugusių žmonių dėmesį, kad panašioje situacijoje nepraeitų pro šalį, nes jeigu negalime pataisyti morališkai supuvusio vaiko, tai bent išgelbėkime nuo fizinės kančios niekuo dėtą paukštį. Patyčios ir smurtas prieš silpnesnį mūsų visuomenėje jau tapo vos ne norma, bet gal dar yra vilties pakilti iš dugno?“ – retoriškai klausė skaitytoja.