Tai viena televizijos kanalo „2TV“ kūrėjų, laidos „Pagaminta Lietuvoje“, „Merginos prie vairo“ vedėja ir laidų prodiuserė Marija Silickaja-Šmatavičienė.

– Jei tektų gaminti vizitinę kortelę, kokias pareigas, darbus šiuo metu joje įrašytumėte?

– Esu laidų prodiuserė. Šiuo metu pagrindinis mano darbas yra laida „Šeškinės 20“, kurią veda aktoriai Giedrius Savickas ir Džiugas Siaurusaitis. Esu atsakinga už šios laidos išėjimą į eterį ir jos gamybą nuo A iki Ž. Prisidedu prie labai jaunatviško ir šiuolaikiško „2TV“ muzikinio kanalo kūrimo, kuriame vedu ir keletą laidų. Laidoje „Merginos prie vairo“ būname drauge su Dalia Belickaite, o laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ jau viena kalbinu Lietuvos atlikėjus apie jų muzikinius klipus; dalijamės istorijomis, kaip jie yra kuriami.

– Laidų prodiuserį galima pavadinti pilkuoju generolu, kuris lieka tarsi už kadro, tačiau iššūkių ir streso patiria daugiau už kitus. Ar išduotumėte, ko nemato TV žiūrovas?

– Oi, kiek jis daug nemato! Jei matytų, kas vyksta… Gal kaip tik tada daugiau žiūrovų pritrauktume? (Kvatojasi.) Ta kūrybinė virtuvė mane labiausiai ir veža. Nuolatinis adrenalinas kaitina kraują, nes tu dėl nieko niekada negali būti tikras – ar ateis pašnekovas į laidą, ar pavyks tiesioginis eteris. Dirbant su žmonėmis visada gali suveikti žmogiškasis faktorius.

Kaip atrodo mano darbas? Kai patvirtinamas projektas, kuris laidos pavidalu tam tikrą dieną turi išeiti į TV eterį, štai tada viskas ir užsikuria. Reikia išrinkti laidos vedėjus, sukurti mano ir visos komandos bendrą laidos viziją, apgalvoti jos turinio koncepciją. Turi žinoti šių dienų aktualijas, populiarius žmones. Tuomet prasideda techninė darbo dalis – operatorių rinkimas, studijos rezervavimas ir kt. Šito žiūrovas nemato, bet aš turiu apgalvoti kiekvieną žingsnį – kiek mikrofonų, šviesų studijoje reikės; koks bus jos dekoras, kokie bus pašnekovai, kokias temas su jais gvildensime, o kokių klausimų negalėsime liesti. Ne visada pašnekovai nori kalbėti reitinginėmis temomis arba dalytis savo asmeniniu gyvenimu, tad turime iš anksto viską suderinti. Dažnai pasitaiko, kad žmonės kalba, bet paskui prašo daug ką iškirpti – nedėti į laidą. Kadangi Lietuva – nedidelis kraštas, stengiamės su niekuo nesipykti ir visose situacijose rasti aukso vidurį – kad ir žiūrovui būtų įdomu, ir pašnekovas iš mūsų laidos išeitų su šypsena, norėtų sugrįžti. Kai laida nufilmuojama, prasideda mano, kaip redaktorės, darbas prie kompiuterio. Montuoju, dėlioju tol, kol gimsta galutinė laidos versija, kurią jau galima leisti į TV ekranus. Dažniausiai viskas daroma gerokai iš anksto – kartais net prieš mėnesį. Juk, vos parodžius vieną laidą, jau turime anonsuoti kitą.

– Daugybė pareigų, laidos vedėjos amplua, atsakomybė už visą komandą ir jos darbą – ar atsigulus į lovą prieš akis nesisuka įkyrus filmukas apie tai, ko dar nespėjote padaryti?

– Atspėjote, turiu šitą problemą… Esu iš tų žmonių, kurių netenkina jų miego kokybė. Man laidos dažniausiai sapnuojasi po filmavimų. Nebent kažkas atsitiktų paskutinę minutę. Tarkim, mes dažniausiai filmuojame laidą pirmadienį, tai iš pirmadienio į antradienį jau sapnuoju tuos vadinamuosius flashback’us, prieš akis bėga paveiksliukai. Kai artėja tiesioginis eteris – vėl didžiulis jaudulys. Galvoji, ar tikrai nieko nepamiršai, ar visiems viską priminei, perskambinai.

Nuolatinis adrenalinas kaitina kraują, nes tu dėl nieko niekada negali būti tikras – ar ateis pašnekovas į laidą, ar pavyks tiesioginis eteris.

– Kaip nusiraminate, atsipalaiduojate po visų tų stresinių patirčių? Juk tie mentaliniai neramumai niekur nedingsta, o kaupiasi organizme, kol vieną dieną...

– Žinau, kad gali sprogti. Užtai bandau atsipalaiduoti. Dažniausiai tai pavyksta kelionėse. Nesvarbu, kur jos, – pas tėvus į gimtąjį Radviliškį ar pas drauges į kitą miestą, o gal savaitgalį į Druskininkų SPA. Kelionės į užsienį dar geriau veikia. Jei ištrūksti kur nors savaitgaliui, atsijungi nuo tos kasdienės rutinos, grįžus tikrai galva pradeda geriau veikti. Netikėtai atradau dar vieną dalyką: didžiausia laimė, kai viešbutyje ar pas mamą gaunu jau paruoštus pusryčius, pietus, kai dėl nieko nereikia sukti galvos. Ypač dabar, kai mūsų šeimą papildė sūnelis Jokūbas. Jam spalį suėjo vieni.

– Ar dabar keliaujate visi trys?

– Žinoma. Dažnai įsisodinu Jokūbą į automobilio kėdutę ir važiuoju pas tėvus, drauges su juo viena. Jokūbas – ramus vaikas. Jau būdamas pusės metų jis keliavo su mumis į Tenerifę. Kovo mėnesį Lietuvoje dar pilkuma, o ten viskas žalia, veši, lapoja. Nuostabiai praleidome laiką. Saulė, vanduo, laisva apranga jo fizinę raidą paveikė labai teigiamai. Rekomenduoju visoms mamoms, nes kai vaikas ima bėgioti, keliauti su juo darosi vis sunkiau. Be to, ir skrydžiai mažyliams iki dvejų metų nemokami! Jei leistų darbas, tikrai žiemočiau ten, kur šilčiau, nes esu didelė šilumos mėgėja.

Svajonių šalis? Japonija. Planavome skristi į ją prieš karantiną, deja…Šiuo metu su Jokūbu tai per daug rizikinga net ir man, ekstremalei. Jei kas duotų laisvą savaitgalį, pinigų ir leistų skristi, kur noriu, vienareikšmiškai dar sykį aplankyčiau Niujorką. Jei rinktis tektų iš Europos – šimtąjį kartą keliaučiau į Veroną Italijoje.

– Kertu lažybų, kad skrisdama savaitgaliui kur nors į Europą darbinį telefoną, kompiuterį vis tiek imate su savimi?

– Tai aišku! Nebent esu visiškai užtikrinta, kad tam savaitgaliui mano darbai yra visiškai baigti. Be telefono gyvenimo neįsivaizduoju. Didysis mano darbo trūkumas – aš negaliu būti nepasiekiama! Nes kiekvieną minutę gali atsitikti kažkas, ką turėsiu spręsti tiesiog čia ir dabar. Tarkim, vietoj jau padarytos laidos staiga sukurti „In memoriam“, ar sukeisti laidas vietomis, užleidžiant vietą aktualesnei.

– Nors visada svajojote dirbti televizijoje, bet joje atsidūrėte, galima sakyti, labai atsitiktinai. Du kartus dalyvavote projekte „Chorų karai“ ir…

– Ir abu kartus buvau tarsi choro seniūnė, rūpinausi choristų apranga, grimu, kitais reikalais. Kai per vieną interviu televizijoje manęs paklausė, kodėl dukart dalyvauju šiame projekte, atsakiau, kad man labai patinka organizacinis darbas ir noriu dirbti televizijoje. Kitą dieną sulaukiau skambučio iš prodiuserio Andriaus Urbanavičiaus, kuris pasiūlė darbą prodiuserių kompanijoje. Jau bus vienuolikti metai, kaip tai darau.

Faktas, kad tiek metų dirbant tą patį darbą atsiranda šiokia tokia rutina. Tačiau mano darbas neturi griežtų darbo valandų, ir tai puiku! Negalėčiau sėdėti biure nuo 8 iki 17 val. Savo darbus dažnai pasidarau per kelias valandas, o likusį laiką galiu skirti savo vaikui ar pomėgiams. Kitas mano darbo pranašumas, o kartais ir trūkumas – nuolatinis adrenalinas. Tu gauni naują projektą ir stengiesi įgyvendinti jį kuo geriau. Kai galiausiai tavo „kūdikis“ gimsta, t. y. išeina į eterį, tave užlieja nenusakoma pasididžiavimo banga. Arba neužlieja. Tada sėdi ir suki galvą, kur klydai, ką galėtum patobulinti.

Žinau, kad esu savo rogėse. Jau dešimtoje klasėje, kai prasidėjo mokinių profiliavimas, visiems sakiau, kad mano sfera – organizuoti ir vesti renginius ir televizija. Kaip matote, dabar darau ir tą, ir aną. Sykį suskaičiavau, kad esu vedusi daugiau kaip 300 vestuvių, kitų privačių renginių.

Ar patinku sau kaip laidų vedėja? Tai tas pats, kas matyti save veidrodyje. Jei kas nepatiko – kitąsyk pasitaisai.

– Ar dirbdama prieš kameras kaip laidos vedėja vis dar jaučiate stresą, o gal per tiek laiko jau įpratote?

– Patikėkite, aš nuo to kaifuoju. Pradėjau savo karjerą televizijoje kaip žurnalistė, nors esu baigusi kultūros vadybą, paskui perėjau prie laidų prodiusavimo, tačiau visuomet turėjau svajonę išbandyti save ir laidos vedėjos amplua. Svajonė išsipildė, kai televizijoje atsirado naujas muzikinis kanalas „2TV“. Ateityje svajoju turėti kuo daugiau naujų projektų, nes kiekvienas iš jų suteikia daugybę naujų patirčių, pažinčių, įspūdžių. Pagal horoskopą esu Liūtas, tad jau seniai lioviausi apsimetinėti, kad man tas dėmesys nepatinka. Patinka ir net labai!

– Ar žiūrite savo laidas pakartotinai namuose, ar esate savikritiška?

– Esu maksimalistė, tad mano prodiusuojamų laidų kokybė man be galo svarbi. Žiūriu jas daugybę kartų ir sėdėdama prie jų montažo išmokstu viską beveik atmintinai (juokiasi). Tarkim, prieš išleisdama į eterį laidą „Šeskinės 20“, ją peržiūriu mažiausiai šešis kartus. Ar patinku sau kaip laidų vedėja? Tai tas pats, kas matyti save veidrodyje. Jei kas nepatiko – kitąsyk pasitaisai. Pradžioje gal keista buvo girdėti savo balsą, nes iki tol televizijoje save girdėdavau tik dainuojančią. Matote, mano mama – fortepijono mokytoja, tad ir aš esu baigusi muzikos mokyklos pianino klasę, lankiusi chorą ir ansamblį.

– Prie visų jūsų darbų, talentų neabejotinai reikėtų įrašyti ir dar vieną. Esate prekės ženklo „Tata Paper“ kūrėja.

– Tai ne tik rankinės, bet ir įvairūs namų dekoro elementai. Prieš metus atšventėme savo prekės ženklo penkerių metukų jubiliejų. Visuomet svajojau turėti kažką savo. Ilgai ieškojau kažko ypatingo, ko dar nėra Lietuvoje. Savo idėją radau visai netikėtai, keliaudama po užsienį. Ten pirmą kartą išvydau gaminius iš popieriaus, tačiau jų nesureikšminau. Antrąsyk su jais susidūriau, kai vykome į grupės „Coldplay“ koncertą Lenkijoje. Vaikštinėjome po Varšuvos centrą, kai mano akis patraukė vitrina, kurioje ir vėl puikavosi gaminiai iš popieriaus. Pardavėja buvo labai plepi, tad išaiškino man visas šios medžiagos, dar vadinamos veganiška oda, subtilybes. Pasirodė, kad ji dar ir ilgaamžė! Taip užsikabinau, kad kol važiavome automobiliu namo, išguglinau viską, ką tik radau apie tai internete. Kol pasiekėme Vilnių, pas mane jau keliavo to popieriaus pavyzdžiai.

Ši medžiaga ekologiška, tvari. Ją netgi galima skalbti skalbimo mašinoje, o patvarumu ji prilygsta natūraliai odai. Kadangi esu baigusi dailės mokyklą, bandžiau rankinių, kosmetinių modelius piešti pati, o visų idėjų įgyvendinimą patikėjau puikiai siuvėjai-technologei. Tiesa, pirmąją rankinę bandžiau sukirpti ir pasiūti pati – tam tikslui net nusipirkau siuvimo mašiną. Tuomet su savo pasisiūtu rankinuku nuėjau pas siuvėją ir paprašiau, kad padarytų tokį patį, tik jau kur kas gražesnį ir kokybiškesnį.

– Linksmas prekės ženklo vardas. Ką jis reiškia?

– Vaikystėje mano tėtis labai mėgo pakuoti maistą į tokį rudą vyniojamąjį popierių. Atsidariusi šaldytuvą matydavau daug skirtingo dydžio popieriaus ritinėlių, kurie atrodė labai smagiai: juk niekada nežinojai, kas kuriame yra. Jis turi ir rankelę piešimui. Manau, kad būtent iš tėčio paveldėjau talentą gražiai piešti. Šiaip gyvenime jis mašinistas, vairuoja traukinį, bet jaunystėje piešdavo plakatus, labai kaligrafiškai rašydavo raides.