J.Lloydo karjera prasidėjo prieš pusę amžiaus – dirbęs nepriklausomu korespondentu įvairiuose leidiniuose, už talentą įvertintas ne vienu apdovanojimu, šiandien savo srities profesionalas daugiausia bendradarbiauja su dienraščiu „Financial Times“.

Ne vieną tektoninį lūžį mūsų žemyne ir regione liudijęs J.Lloydas lapkričio 25 d. dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamame simpoziume „Europos idėja“. Jo tikslas – permąstyti Europos idėją.

Anot organizatorių, pastarųjų dešimtmečių geopolitiniai, kultūriniai ir mentaliniai pokyčiai verčia iš naujo klausti, ką turime omenyje, kai sakome „Europa“.

Simpoziume, tapsiančiame vienu baigiamųjų programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentų, tiesiogiai dalyvaus ir penkių Europos šalių prezidentai, skambės specialiai įrašytas Volodymyro Zelenskio kreipimasis, bursis akademikai ir praktikai. Su šių dviejų pasaulių bendradarbiavimo siekiančiu J.Lloydu pasikalbėjome apie asmeninę europietiškumo sampratą, pokyčius ir profesinius dalykus.

– Kaip manote, kodėl tokio forumo, kaip „Europos idėja“, reikia šiandien ir kodėl jį prasminga rengti būtent Lietuvoje?

– Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Manau, priežasčių forumo vietai – ne viena. Lietuva yra ES narė, bet kaip ir dvi kitos Baltijos šalys jaučia grėsmę, sklindančią iš kaimyninės Rusijos. Vladimiras Putinas ne kartą šią grėsmę verbalizavo, ir kadangi jis vykdo karo veiksmus Ukrainoje, taip pat buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje, negalima atmesti tikimybės, kad tai nutiks ir vienoje Baltijos šalyje ar jose visose. Tiek ES, tiek NATO šią grėsmę suvokia. Toks renginys ir jame dalyvaujančių svarbių asmenų skaičius yra būdas šį suvokimą pademonstruoti. Taigi forumas svarbus tiek Lietuvai, tiek ES.

Toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu.

Kalbant apie susitikimo datą, svarbu prisiminti, kad ES išgyvena sunkų laikotarpį – žinoma, galima ginčytis, kad laikas visada sunkus. Vis dėlto, įvykus „Brexit“, ES silpnesnė ir ne tokia turtinga. Euroskeptiški vėjai pučia ir iš Švedijos, ir iš Italijos, kur neseniai vyko rinkimai. Abi šalys neplanuoja trauktis iš ES, vis dėlto jų atstovų retorika panašėja į Lenkijos ir Vengrijos. Be to, ryšys tarp Vokietijos ir Prancūzijos nebe toks tvirtas. Visa tai turėdamas omenyje manau, kad pats laikas ES priminti narėms apie savo egzistavimą ir paramą, taip pat  suteikti platformą diskusijoms apie sąjungos ateitį.

– Kaune kalbėsite diskusijoje, kuri pavadinta „Vertybių, etikos ir moralės Europa“. Joje taip pat dalyvaus VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir Priešakinių studijų instituto Varšuvoje direktorius Sławomiras Sierakowskis, taigi skirtingų sričių atstovai. Ką jums, kaip žurnalistui, reiškia diskusijos tema, ką sieksite pabrėžti?

– Bendradarbiauju su dienraščiu „Financial Times“. Taip pat dirbau korespondentu Vidurio Europoje, tuometėje Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje. Taigi šiek tiek pažįstu šį regioną. Žinoma, dabar nei aš, nei mano kolegos vakariečiai į Rusiją vykti nebegali. Tačiau turiu daug draugų iš šios šalies. Dirbu su Rusijos nevyriausybine organizacija Pilietinio ugdymo mokykla, kuri labai priešinasi invazijai į Ukrainą, oponuoja prezidentui V.Putinui. Organizacijos steigėjai, vyras ir žmona, gyvena egzilyje Latvijoje. Šimtai tūkstančių rusų, tarp kurių daug mano kolegų, išvyko į užsienį norėdami ne tik išvengti mobilizacijos, bet ir iš dalies atsiriboti nuo šalies, kuri nebenori, kad jie ten būtų. Tai, manau, yra vienas iš moralinių ir etinių klausimų, kuriuos turime aptarti, kalbėdami apie žurnalisto darbą.

Norisi kalbėti apie tai, ką mes, žurnalistai, visada turime stengtis apsaugoti. Tai nepriklausomybė – minčių, komentarų ir reportažų nepriklausomybė. Manau, visada naudinga tai pabrėžti.

John Lloyd asmeninio archyvo nuotr.

Kalbėdamas apie vertybes, priminsiu, kad esu britas (tiksliau, škotas). Didžioji Britanija visada buvo patenkinta bendrąja Europos rinka, bet nepatenkinta vis glaudesne sąjunga, ir aš su tuo sutikčiau. Manau, sąjunga yra geriausia, kai ji suvienija suverenias valstybes su savarankiškomis politinėmis tradicijomis. Tačiau, siekiant glaudumo, savarankiškumo mažėja, ir britams tai visada buvo sunku suprasti – iš dalies dėl to, kad mūsų parlamentas toks senas. Tad Britanija ilgai – ir tada, kai buvo imperija, – stengėsi vengti pernelyg gilaus įsitraukimo į Europą. Net imperijai sunykus, po Antrojo pasaulinio karo, Britanija jautėsi tarsi tarp Europos ir Amerikos. Juk Amerika lingvistiškai ir kultūriškai mums artimesnė – aišku, pamatysime, kas bus, jei grįš prezidentas Donaldas Trumpas.

– Ar vieningos Europos idėja būtinai reiškia ES? Ar europietiškumas gali būti šios sąjungos monopolizuotas?

– Geras klausimas! Spalį skaičiau pranešimą Emmanuelio Macrono inicijuotame pirmajame Europos politinės bendruomenės susitikime Prahoje. Pamenu, buvęs eurokomisaras iš Čekijos man rimtai oponavo. Savo kalboje teigiau, kad toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu. Šalis vienija pažiūros, bet tolimesnė integracija nėra visoms priimtina. Lietuvoje šis požiūris turėtų būti gerai suprantamas – atkūrėte Nepriklausomybę kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius, tad, greičiausiai, toliau norite lokalaus parlamento, lokalių politinių sprendimų teisės, bet būti ES narė. Manau, tai įmanoma. Vis labiau tam pritaria kitos šalys, o kai tokių daugės, ES turės keistis. Kartu būti svarbu – demokratijos, ne tik Europos, turi kalbėtis tarpusavyje. Rusijos grėsmę jaučia ne viena šalis, o kur dar Kinija? Manau, tokia ES, kokia yra dabar, nėra tam geriausia vieta.

– Naujasis Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Rishis Sunakas prisiekė padėjęs ranką ant „Bhagavadgytos“, induistų religinio teksto. Skaičiau ne vieną atvirai rasistinį komentarą apie tai socialiniuose tinkluose. Tuo pat metu mačiau ir nuotrauką iš Anglijos – joje pavaizduotas tam tikra prasme antirasistinis plakatas su buvusių kolonijų vėliavomis ir užrašu „Ne mes atėjome į JK – JK atėjo pas mus“. Ilga įžanga, bet paklausti noriu štai ko: kokie požymiai šiandien apibūdina žmogų kaip europietį? Ar čia esama vienybės?

– Taip, kai kurie žmonės prieštarauja tam, kad premjeru tapo indų kilmės asmuo, praktikuojantis induizmą ir vedęs indų kilmės moterį. Vis dėlto jūsų paminėtą plakatą įvardyčiau labiau kaip antiimperialistinį. Kaip jau sakiau, Britanija buvo didžiausia pasaulio imperiją: taip, ji tikrai atėjo į Indiją, taip pat į Afriką, Kanadą, Australiją… Ketvirtadalis teritorijų pasaulio žemėlapiuose, kurie dar egzistavo, kai aš mokiausi mokykloje, buvo pažymėta viena spalva. Džiaugiuosi, kad taip nebėra, bet akivaizdu, kad apmaudo buvusiose kolonijose dar likę.

JK valdžioje – konservatoriai, o jie visada buvo laikomi mažiau pasitikinčiais kitos odos spalvos žmonėms nei leiboristai. Dabar premjeras – kilęs iš Indijos, vidaus reikalų sekretorė – budistė, kabinete esama ir daugiau įvairovės. Daugiau nei bet kur Europoje. Tai įrodo, kad, nors rasistinių, antisemitinių pažiūrų žmonių yra daugelyje kraštų, jie tik mažuma. Bent jau Jungtinėje Karalystėje ir, manau, daugelyje kitų demokratinių Europos šalių jų balsas tylus, jo nesigirdi kalbant valdžios atstovams. Tikiuosi, tai nepablogės.

– Pereikime prie labiau profesinių klausimų. Esate vienas „Reuters“ žurnalistikos instituto Oksfordo universitete steigėjų. Kokia šio instituto misija, koks buvo jūsų asmeninis interesas jį steigiant?

– Kai prieš keliolika metų kūrėme institutą, siekėme sujungti akademiją ir žurnalistiką, kad šios sritys taptų sąmoningesnės. Tikėjau, kad žurnalistika gali padaryti akademinius mokslus suprantamesnius. Juk akademikai dažniausiai rašo kitiems akademikams, o visuomenė to nesupranta. Taip pat norėjau, kad žurnalistai taptų tikslesni, rūpestingesni, skirtų laiko nuodugnesniems tyrimams, o ne tiesiog perrašinėtų kolegų straipsnius.

Žinoma, tai du skirtingi pasauliai. Mokslininkai paprastai turi daug laiko, kartais metų metus. Kaip pati gerai žinote, žurnalistų sparta daug didesnė, radijuje ir televizijoje tai neretai vos kelios valandos. Taigi, skirtingas mentalitetas, skirtingas procesas, skirtingas darbo būdas ir, pasirodo, tai gana sunku suderinti. Pasakysiu tiesiai: nebedalyvauju kasdieninėje instituto veikloje, bet tai nereiškia, kad idėja žlugo. Institucija atliko ir tebeatlieka daug labai įdomių tyrimų, skiria stipendijų, žurnalistai iš viso pasaulio atvyksta vienam, dviem ar trims universiteto semestrams. Tai labai vertinga mokslinių tyrimų ir diskusijų vieta, bet ji nepadarė to, ko tikėjausi. Žurnalistika netapo akademiškesnė, o akademija netapo labiau žurnalistinė, ir daugelis mano kolegų žurnalistų pasakytų, kad tai yra gerai.

– Ačiū už atvirumą! Nepaisant to, kad jūsų siektas susivienijimas neįvyko ir mokslai netapo aiškesni, ar XXI a. gyventojas dar turi privilegiją ignoruoti žiniasklaidą, mokslinius atradimus (tokius, kaip klimato kaitos įrodymai), galų gale būti apolitiškas, nebalsuoti?

– Kažin ar įmanoma atsakyti. Esame demokratinės valstybės, taigi žmonės turi teisę visiškai ignoruoti naujienas, laikraščius, internetą, televiziją, radiją ir pasiimti tik tai, kas įdomu, arba iš tiesų nieko nesuprasti. Nelabai ką galime pakeisti, nesame diktatoriai, kurie įsakytų žiūrėti, klausytis ir skaityti.

Žinoma, šiandien išvengti naujienų srauto daug sunkiau nei XX ar XIX a., kai jis buvo nedidelis ir sklido vos iš kelių šaltinių. Norą gauti žinių lemia ir bendra situacija – pavyzdžiui, BBC, kuris šiemet švenčia 100-metį, Antrojo pasaulinio karo metu buvo be galo svarbus, žmonės visą laiką klausėsi radijo, gėrė į save naujienas. Taikos metu tai mažiau aktualu. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, kai spartėja klimato kaita, galų gale skaičiuojami rinkėjų balsai JAV, – tokios naujienos nori nenori prasiskverbia iki praktiškai kiekvieno. Net jei žmogus itin detaliai ir nesidomi, jis viena ausimi girdi, kad tai vyksta, vadinasi, svarbu. Aišku, daug vietos įvairioms interpretacijoms. Juk nemažai žmonių netiki visuotiniu šiltėjimu. Viskas, ką galime dėl to padaryti, yra nenustoti dalytis moksliniais įrodymais. Tai – viena žurnalisto pareigų.