Daniilas Mireškinas, įsteigęs labdaros ir paramos fondą ТОРБАН, per visą Lietuvą surengs Ukrainos kino savaitgalį.

Taigi, spalio 28–30 dienomis Ukrainos kiną galėsite išvysti Kaune kino centre „Romuva“, taip pat filmai bus rodomi Vilniuje kino centre „Skalvija“, Klaipėdoje kino teatre „Arlekinas“, Šiauliuose kino teatre „Atlantis cinemas“, Panevėžyje kino centre „Garsas“ ir Marijampolėje kino teatre „Spindulys“.

Rodydamas savo kurtus kino filmus, atspindinčius Ukrainos kultūrą, fondas ТОРБАН turi kilnų tikslą – paremti organizaciją „СОС Дитячі містечка України“, evakuojančią ir reabilituojančią karo vaikus, likusius be tėvų priežiūros, taip pat organizaciją „ГО Спілка підприємців кіно і телеіндустрії“, padedančią fronto linijoje kariaujantiems kultūros atstovams, o jų šiame kare yra nemažai. 

D. Mireškiną gausus gerbėjų dėmesys aplankė jauname amžiuje: būdamas 31 metų jau yra nusifilmavęs per 70 filmų ir serialų, suvaidinęs apie 20 spektaklių. Aktorius, vertindamas Lietuvos paramą Ukrainai, savo kinoramą nutarė parodyti kauniečiams – kaip didelės pagarbos ir susižavėjimo ženklą.

Daniilas – prasidėjus žiauriam karui Ukrainoje – du kartus ėjo į karinį dalinį prašydamas leisti ginti Tėvynę. Šiuo metu jis, neturėdamas karinės parengties, yra rezerve ir lanko mokymus. Pačioje karo pradžioje Daniilas savanoriavo ir padėjo evakuoti žmones iš Kijevo, kai vyko bombardavimai. Atslūgus karinei įtampai ties Kyjivu, Daniilas su Prancūzijos žurnalistais nuvažiavo į fronto liniją, siekdamas parodyti pasauliui, koks yra siaubingas karas. Būtent – Avdejevkos mieste, Kokso ir chemijos gamykloje – rytų Ukrainoje (Donecko srities centrinėje dalyje, 22 km į šiaurę nuo Donecko) prie Kamenkos upės. Ten, kur šiuo metu vyksta intensyvūs mūšiai, tada slėpėsi apie 3 tūkst. civilių gyventojų. Daniilas, lankydamasis su Prancūzijos žurnalistais šioje gamykloje, tikėjosi, kad bus evakuojami civiliai gyventojai. Vėliau jis kartojo panašią misiją su Italijos žurnalistais. Beje, Daniilas gelbėjo ir naminius augintinius iš apšaudomų teritorijų. Aktorius intensyviai renka paramą Ukrainos kariškiams, savo tėvynėje aktyviai padeda Ukrainos kariuomenei. Šiuo metu grįžęs į savo mylimą MAŽAJĮ TEATRĄ vaidina spektakliuose, taip pat filmuojasi kine.

Nusprendus surengti kino savaitgalį, praeitą savaitę karas aplankė ir jo komandą – filmo montuotojas buvo staiga iškviestas į frontą ir dėl to teko koreguoti repertuarą. Daniilui labai gaila ir liūdna nežinant, kokia yra kolegos padėtis.

Vitalijus Salijus – vienas charizmatiškiausių Ukrainos aktorių (nusifilmavęs per 120 filmų ir serialų) – pirmą kartą atvažiuoja į Lietuvą, susipažinti ir pabendrauti su Kauno publika. Jis itin vertina kiekvieną žiūrovą ir jo emocijas.

Paskutiniai Vitalijaus darbai – ukrainietiški filmai „Dirbu kapinėse“ ir „Boževilni“, kurie buvo labai šiltai priimti žiūrovų.

Vitalijus visada puikiai sukuria tiek teigiamus, tiek ir neigiamus vaidmenis, todėl žiūrovą neįtikėtinai suintriguoja, ką filme šį kartą jis veiks. Kiekvienas jo vaidmuo vis kitoks, juolab kad jam visada pavyksta atskleisti naują įvaizdį.

Ksenia Danilova – savo pagrindinį moters vaidmenį filme „Juodasis varnas“ – nori pristatyti Lietuvos žiūrovams Kaune spalio 30 dieną Jos vaidmuo, kupinas nepaprasto grožio ir jaunos aktorės žavesio – besąlygiškai istoriškai reikšmingame Ukrainai filme – įsimintinas dėl tragiškos herojės išvaizdos ir dramatiško talento.

Daria Volga – idėjinė šio festivalio įkvėpėja  ir jos komandos narė – pirmoji pristatė sumanytą ukrainietiškų filmų savaitgalį Naujojoje Zelandijoje, paskui Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje. Kadangi šiose šalyse filmai sulaukė itin didelio susidomėjimo (bilietai buvo bemat iššluoti), sumanyta juos parodyti ir Lietuvai. Darija? Volga – ypač populiari Ukrainos ir Naujosios Zelandijos režisierė, prodiuserė, laidų vedėja ir aktorė, jos filmai yra teikti „Oskarų“ nominacijoms. Turėdama per 150 serialų ir filmų bagažą, šiuo metu kuria filmo „Vanduo“ antrąją ir trečiąją dalis ir, žinoma, ateityje jas su džiaugsmu pristatys Lietuvai.

Daniilas Mireškinas. / Organizatorių nuotr.

Keli kūrėjų, rengusių pasirodymą Lietuvoje, pasakojimai.

Filme „Pelikano dėsnis“ atsispindi karo įvykiai Ukrainos rytuose. Maža mergaitė ir jos tėtis slepiasi rūsyje su kitais žmonėmis, tarp jų yra netekęs tėvų berniukas. Mergaitė bando su juo susidraugauti, tačiau kelias į jų draugystę eina per daugybę įveiktų kliūčių ir atėjusių suvokimų.

„Filmavimo metu nenaudojome profesionalaus apšvietimo, tad kartais scenos buvo apšviestos telefonų žibintuvėliais. Dirbti su vaikais nėra lengva, todėl labai jaudinausi, kaip Tosya suvaidins tėvo mirtį ir savo nualpimą. Tai buvo ekstremali scena: pavargusi aktorė 23 val. vakare krito taip organiškai, kad akimirką sustingome sulaikę kvapą“, – prisiminė režisierė Evgenia Ficarra.

„Šis filmas buvo mums tarsi išbandymas – visi judėjome prisilietę, intuityviai, be jokios žinios, tamsoje, bet mus skatino troškimas papasakoti apie mergaitę, karo vaiką. Mus ragino skausmas dėl to, kas vyksta šalyje ir, žinoma, kūrybinis polėkis, kurį vis dar prisimename. Pirmajame darbe kažkas yra visada labai unikalaus. Šios režisūrinės pastangos leido man aiškiai suprasti, kas aš esu ir ką noriu veikti gyvenime“, – sakė E. Ficarra.

„Filmuojant filmą „Naktinis greitasis traukinys“ buvo juokinga istorija: mes nufilmavome sceną, kai konduktorius išlipa iš traukinio, o paskui nespėja grįžti. Kyjivo stotyje prie pat administracinio  pastato,  pametėme purviną pirštą, kuris buvo labai panašus į tikrą. Manau, kad ryte, kai darbininkai atėjo į darbą ir rado jį ten, jie buvo labai susijaudinę ir nustebę. Filmavimo metu aktoriams suteikėme visišką laisvę ir jie sugalvojo savo dialogus, sugalvojo juos vienas kitam, susitarė, kaip jie tai pasakys mums nesakę. Bet išėjo gerai“, – pasakojo režisierės Marina ir Oksana Artemenko.

Filmas „Nereikalingi žmonės“ – tai istorija iš tikro gyvenimo. Kaip  senelis, filmo pagrindinis veikėjas, sirgo Alzheimerio liga. Žinoma, tai labai liūdna istorija. „Aš ieškojau aktoriaus, kuris būtų bent šiek tiek panašus į mano senelį. Kai išvydau aktoriaus Ihorio Heraščenkos perklausas, iškart pajutau pamačiusi kai kuriuos panašumus. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad mums susitikus paaiškėjo, kad aktorius ne tik pažinojo mano senelį, bet ir buvo jo artimas draugas. Mat abu kartu yra buvę Ukrainos rašytojų sąjungos nariai. Aktoriaus akyse sublizgo ašaros, nes jis labai mylėjo ir gerbė už jį vyresnį mano senelį. Visa tai aš laikau likimo ženklu“ – prisiminė režisierė Luli Mamontenko.

„Karas dar kartą paskatino susimąstyti, kaip man svarbūs mano protėvių balsai. Visada norėjau sukurti filmą apie Ukrainą, dabar šis noras įsitvirtino. Visiško nežinojimo, kas bus toliau, jausmas padeda į gyvenimą žiūrėti ne taip kaip anksčiau. Aš tikrai nežinau, kur būsiu aš ir mano šeima, bet nuoširdžiai tikiu, kad Ukraina pagaliau laimės ir bus gerbiama visame pasaulyje. Dauguma žmonių daro viską, kas įmanoma, kad tai įvyktų“, – sakė režisierė.

„Įdomus nutikimas buvo iš filmo „Vanduo“: nuėjome pasirinkti Nazaro kambario vietiniame viešbutyje. Vaikščiojame aptriušusiomis grindimis, žiūrime į kambarius, kuriuose pusnuogių merginų plakatai ant sienų, mėtosi tuščios skardinės ir pamiršti išmesti daiktai. Ir tada einame pro nešildomą patalpą, kurioje krūva sukrautų rašomųjų stalų ir kėdžių. Žiūrėdama į sieną priešais mus aiktelėjau – nusilupęs sienos tinkas nubrėžęs Ukrainos žemėlapį su Krymu. Mes visi vieningai sušukome, kad čia apsistojame – vieta rasta. Ši siena bus filmo kadre“ – pasakoja D. Mireškinas ir režisierė Darija Voga. Prodiuseris D. Mireškinas primena, jog aktorius Jura Lisovets karo metu išėjo į frontą. Kovojo prie Bakhmuto, buvo sužeistas. Dabar vėl grįžo į karą  pas savo brolius kovoti už Ukrainos pergalę.