Epochos simbolis

G.Kaukaitės vardas ištisus dešimtmečius asocijavosi su lietuviška opera, vokalo menu. Jos kelias į profesionaliąją muziką driekėsi per tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakulteto ir Lietuvos valstybinės konservatorijos auditorijas. Dainininkė stažavosi Italijoje, „La Scalos“ teatre, tobulinosi Zalcburgo „Mozarteum“ universitete.

1967 m. Tatjanos vaidmeniu Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ G.Kaukaitė debiutavo tuomečiame Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, kur atliko didžiuosius soprano vaidmenis. Scenoje ji buvo Margarita (Charles Gounod „Faustas“), Mimi (Giacommo Puccini „Bohema“), Dezdemona (Giuseppe Verdi „Otelas“), Halka (Stanisław Moniuszko „Halka“), Čio čio San (G.Puccini „Madam Baterflai“), Širin (Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“), Katrytė (Juozo Juzeliūno „Sukilėliai“).

Po teatre praleisto dešimtmečio G.Kaukaitė 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė – dainavo vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas, surengė per 1 000 rečitalių. Dainininkė daugiau kaip tris dešimtmečius dėstė dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Atviras pasakojimas nestokoja intymumo, parodo pačios G.Kaukaitės asmenybės raidą, atskleidžia ją lydėjusių būsimųjų lietuviškos muzikos garsenybių charakterius.

G.Kaukaitė yra laikoma lietuvių dainavimo meno tradicijos puoselėtoja ir tęsėja. Pirmoji atlikusi daugelį lietuvių kompozitorių opusų, ji tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Kompozitorius Feliksas Bajoras solistės kūrybinę veiklą yra pavadinęs „Kaukaitės epocha“, taip išreikšdamas pagarbą visos lietuvių vokalinės muzikos aukso amžiui.

G.Kaukaitė yra daugelio prestižinių konkursų nugalėtoja ir prizininkė. Jos pasirodymai žavėjo tiek Lietuvos, tiek užsienio publiką ir kritikus.

„Giedrė Kaukaitė man yra vokalinio meno fenomenas. Ji turi visa, ko kartais stinga ir garsioms žvaigždėms: dainavimo ir frazavimo harmonija, raiški dikcija ir savito tembro balsas, ori ir elegantiška laikysena, kultūra, intelektas, valia, rafinuota interpretacija ir, kas be ko, kerintis žavesys", – dar 1979-aisiais „Ruch muzyczny“ rašė Bogdanas Pociejus. Peteris G.Davisas 1977 m. „New York Times“ pastebėjo skambų, stiprų, gražaus tembro balsą ir išskirtinį žavesį.

Žvilgsnis į užkulisius

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ką tik išleistoje, archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje G.Kaukaitė grakščiai veda skaitytojus savais Žemaitijoje praleistos vaikystės takais, jaunystės ieškojimų ir brandžios kūrybinės veiklos Lietuvoje ir užsienyje keliais, praveria teatro gyvenimo, koncertinės ir pedagoginės veiklos užkulisius. Juose – gausus būrys Lietuvos muzikų, iš kurių G.Kaukaitė sėmėsi ne tik profesinių žinių, bet ir gyvenimiškos išminties, su kuriais ji studijavo, dirbo, bičiuliavosi, kurie kaip ir ji pati šiandien yra laikomi pagrindinėmis muzikos scenos asmenybėmis.

Knygos skaitytojai išgirsta unikalių istorijų apie legendinius režisierius, jų spektaklius, dirigentus ir pedagogus, jų darbo metodus. Atviras pasakojimas nestokoja intymumo, parodo pačios G.Kaukaitės asmenybės raidą, atskleidžia ją lydėjusių būsimųjų lietuviškos muzikos garsenybių charakterius.

„Unikalaus balso ir didžiulės muzikinės patirties, jautrios meninės klausos ir aštrios plunksnos muzikė apmąsto savo kūrybinio kelio vingius ir sutiktų menininkų portretus Lietuvos ir pasaulio kultūrinėje aplinkoje. Įvairių žanrų – beletristikos, publicistikos ir egodokumentikos – sankirtoje plėtojamas pasakojimas intriguoja ir praturtina mus giluminiu meno pasaulio pažinimu“, – apie knygą sako muzikologė Rūta Stanevičiūtė.

Grakšti literatūra

Atsiminimų knyga – dar vienas įrodymas, kad solistė apdovanota ne tik muzikiniais, pedagoginiais, bet ir literatūriniais gebėjimais. „Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana", – apie antrąjį talentą sako pati dainininkė, išleidusi jau ne vieną knygą, aktyviai rašiusi į kultūrinę spaudą.

Muzikologas Jonas Bruveris nestokoja komplimentų G.Kaukaitės tekstui, jos literatūrinius rašinius vadina puikiais. „Ne todėl, kad primena kasdien tolstančius muzikinio gyvenimo įvykius. Tekstai vertingi patys savaime – kaip talentingo asmens kūryba. Grakštus stilius, turtinga, vaizdinga kalba ir kas akimirką ne tiesmukiškai atsiskleidžianti profesinė dainininkės, pedagogės ir vokalo žinovės kompetencija“, – sako muzikologas.

Jo kolega Edmundas Gedgaudas žinomos solistės prisiminimuose mato svaiginančias, stulbinamai skirtingas viršukalnes, nuo kurių mojanti pati G.Kaukaitė.

„Kai 2013-aisiais iškeliavo mano Žebriūnas, visus metus sodinau ant kapo gėles, kaip močiutė kadaise buvo išmokiusi, o kai atsirado kryžius ir akmenų danga, tarsi kažkas atkirto mane nuo to ryšio. Tik tada pravirkau. Sako, pavėluotas gedulas. Ilgokai tęsėsi. Atsigavau panirusi į prisiminimus – į prabėgusius metus. Tarsi pasikartočiau savo gyvenimą, lyg neišmoktą pamoką. Gavau dovanų naują kūrybinį azartą, ne menkesnį už sceną ir pedagoginį darbą“, – apie ryšį su sutuoktiniu, vienu garsiausių Lietuvos kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu rašo G.Kaukaitė.

Pašaliniams draudžiama

Buvau aštuoniolikmetė Konservatorijos antrakursė, kai mokslo metams prasidėjus vyresni kolegos Edmundas Kuodis ir Juozas Čepulis prikalbino mane iškrėsti pokštą jų bičiuliui Jonui Aleksai, išvykstančiam į aspirantūrą Leningrade: eime prie jo namų Tilto gatvėje, parodom tau duris, tu paskambini ir paklausi, kelintą jo traukinys į Leningradą. Patys jie nesirodysią, lauksią už kampo, taip būsią įdomiau. Sumanymas patiko, eime!

Aleksą jau buvau mačius prieš metus, studijuojama Pedagoginiame institute. Jį, Konservatorijos diplomantą, į mūsų choro repeticiją atsivedė profesorius Antanas Budriūnas. Atminty liko nekasdieniškas įkvėpimo dvelksmas, kuris lydės Aleksos mostą visą gyvenimą. Repeticijai baigiantis Budriūnas pakvietė mus į savo studento baigiamąjį egzaminą. Konservatorijos Didžioji salė – pilnutėlė, net palangės nutūptos. Sėdėjau pačiam gale, žiūrėjau į paaugliškos išvaizdos jaunuolio nugarą ant dirigento pakylos, mačiau į vadovo veidą įsmeigtas choristų akis, reginčias tai, ką privalėjo mums savo balsais įkūnyti. Nuojauta kuždėjo, jog dalyvauju stebuklo gimime.

Pratrūkus plojimams paaugliškos išvaizdos dirigentas atsigręžė. Stovėjo nuleistom rankom, iškaitęs, sutrikęs, laimingas.

...Seno namo pirmo aukšto prieblandoje spaudžiu durų skambutį. Bičiuliai primokė: jei atidarys tėvas, mama ar kuri nors sesuo, turiu sakyti: „Pakvieskite Joną.“ Bet ėmė ir atidarė pats Jonas, ir aš staiga sumišau. Kažką mikčiodama apie traukinį springau juoku. Aleksa žiūrėjo nustėręs, aukštai pakėlęs antakius, nesuprasdamas – juk matė mane pirmą kartą. Tebekvatodama apsisukau ir nėriau iš laiptinės lauk.

Mano linksmieji bičiuliai traukinio išvykimo valandą vis dėlto sužinojo, ir vakarop atėjome į geležinkelio stotį. Jie visi trys pastoviniavo perone, pasišnekučiavo, aš lūkuriavau atokiau, lyg neverta vyriškos šnekos. Aleksa pasirodė perdėm rimtas, susikaupęs, nesišypsantis. (Beje, ir vėliau jo šypsenos ar bent šypsnio užuominos retai tesulaukdavai.) Artėjo išvykimo laikas, ir Aleksa įšoko į vagoną.

Traukiniui pajudėjus atsigręžė, dešine ranka laikydamasis turėklo išsviro lauk. Mojuodamas kairiąja egzaltuotai sušuko: „Vyyyrai, aš jus myliu!“ Į mane nė nepažvelgė. Jaučiausi kaip sumišusi mokinukė – taip jo akivaizdoje jausiuosi iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Iš aspirantūros Aleksa grįžo dar rimtesnis: kasdien vilkėjo kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo kaklaraištį ir jau nebeatrodė panašus į paauglį. Tapo Konservatorijos operos studijos pedagogu, o aš patekau jo vadovaujamon grupėn. Į klasę Aleksa įeidavo oriai ir lengvai, tarsi pasišokėdamas, atsinešdamas šiek tiek nervingą pakilumą.

Atsivertęs klavyrą be jokių įžangų paskelbdavo scenos pavadinimą ir, mostelėjęs koncertmeisteriui auftaktą, pradėdavo. Pakibdavome ant jo nedidelių rankų savo dar žaliais balsais ir nerangiais gebėjimais, nepasitikėdami, varžydamiesi, dažnas ir klysdamas. Aleksa neskubėjo klaidų įvardyti, tik stabdė negarsiai įsakydamas: „Dar kartą.“ Tokių „dar kartą“ pasitaikydavo dažnai. Auditorijoje tvyrojo įtampa. Kartą viena bendramokslė neištvėrusi pašoko ir verkdama pasileido prie durų. Aleksa, tarsi to laukęs, ramiai, bet įsakmiai sustabdė: „Viktorija, kur jūs?“ Sugrąžinęs studentę atgal, pagaliau paaiškino jos klaidą. Distanciją Aleksa pabrėždavo kone demonstratyviai. Tai labai skyrėsi nuo pernykščių operos klasės pedagogų Antano Sodeikos, Abelio Klenickio ar Antano Zaukos paprastumo. Nuolat besišypsantį, atlaidų Sodeiką laikėme vyresniuoju kolega, saviškiu, kuris leidžia mums įsijausti į „tikrų artistų“ vaidmenis.

Dabartinis repertuaras buvo sudėtingesnis – rengėme ištraukas iš mums negirdėtos Carlo Orffo „Gudruolės“ bei Richardo Wagnerio „Lohengrino“. Pirmasis autorius gąsdino tuo, kad šiuolaikinis, antrasis – tikras baubas, nes Wagneris! Priešinimąsi kurstė mūsų dainavimo pedagogai, pastarąją pavardę tariantys su pasibaisėjimu. Rūpindamiesi mūsų balsais jie inertiškai šiaušėsi ir prieš tą jauną, ką tik iškeptą „viščiuką“ – Aleksą.

Kai parengsim muzikinį tekstą, studijoje pasirodys režisierė Vlada Mikštaitė. Studijuodama Leningrade ji mūsų teatre jau buvo pastačiusi vilniečiams neįprastai naujovišką Sergejaus Profofjevo operą „Meilė trims apelsinams“, o studijas baigdama – tą pačią, dabar mūsų graužiamą „Gudruolę“. Lietuvos operos istorijoje toks naujoviškumas buvo labai ryškus posūkis, gal net revoliucija

Šaltinis: „Mano eldoradas“, Giedrė Kaukaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022