„Tai yra sutartis tarp sutuoktinių ar būsimų sutuoktinių, kurie norėtų kažką pakeisti ir savo turtinius klausimus reglamentuoti kitaip nei numato įstatymas. Įstatymas numato, kad viskas, ką sutuoktiniai įgys po santuokos, bus bendras turtas. Tam tikrais atvejais jie gali įgyti ir asmeninį turtą, bet bendra taisyklė – kiekvienas turtą turi lygiomis dalimis. Pakeisti galima daug ką – susitarti, kad po santuokos sudarymo turtas bus atskiras, o ne bendras. Galima susitarti, kad viskas, kas buvo atskira iki santuokos, taps bendras turtas. Galima susitarti, kad po santuokos sudarymo sutuoktiniai galės turtą įgyti bendrąja daline nuosavybe, t. y. nebūtinai lygiomis dalimis. Galima pasirinkti skirtingo turto rūšiai skirtingą turto režimą“, – aiškino R. Cibulskienė.

Nors vedybų sutartys Lietuvoje – jau kone 20 metų, šia paslauga lietuviai aktyviau pradėjo naudotis tik prieš penkerius metus.

„Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet, kad jos (vedybų sutartys – red. past.) populiarėja, tai tikrai. Šiaip vedybų sutartys pas mus egzistuoja 20 metų, tačiau tik pastaruosius penkerius metus jaučiasi, kad jaunimas prieš santuoką nori sudaryti tokias sutartis, taip pat ir žmonės, esantys santuokoje 10–20 metų, sugalvoja, kad nori kažką pakeisti, kitaip sureglamentuoti“, – komentavo advokatė.

Yra ir moralinis aspektas – juk tuokiantis prisiekiama būti kartu, kol mirtis išskirs, o vedybų sutartis kai kam gali reikšti nepasitikėjimą ar piktus kėslus.

„Kaip žmonės turėtų kalbėti apie viską santuokoje, tame tarpe apie bendrą biudžetą, kaip tvarkys finansus, lygiai taip pat jie turėtų kalbėti apie tai, koks bus jų turtinis režimas, koks turtas bus bendras, atskiras. Jau geriau tuos lūkesčius iškart aptarti ir pasistengti, kad jie būtų patenkinti nei po to staigiai suprasti, kad viskas yra ne taip, kaip galvojai iki šiol“, – teigė R. Cibulskienė.

Kadangi nežinome, kas bus ateityje, vedybinėje sutartyje nebūtina visko įvardinti labai tiksliai. Galima paprasčiausiai aptarti bendras gaires.

„Galima aptarti bendrus principus. Jeigu kalbama apie povedybinę sutartį, kai žmonės jau yra santuokoje, ta sutartimi turtą galima pasidalinti, galbūt išspręsti, kad verslas, kurį vienas turi, bus tik jo, o kitas galbūt už tai gaus kažkokią kompensaciją, jeigu santuoka nutrūktų. Galima daug ką sugalvoti“, – sakė R. Cibulskienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Tikrai naudinga, nes kyla daug mažiau ginčų, kai yra vedybinė sutartis. Žmonės yra aptarę, išdiskutavę tam tikrus klausimus ir turi supratimą, koks tas turtas yra ir jiems neatsiranda siurprizų santuokos nutraukimo metu“, – aiškino advokatė.

Vedybų sutartimi visų ginčų išspręsti tikriausiai nepavyks.

„Vedybų sutartis yra skirta turtiniams klausimams. Jeigu mes galvojame, kad būtų galima kažkaip reglamentuoti neturtinius klausimus, tai jau yra sudėtingiau. Galima sureglamentuoti išlaikymą tarp sutuoktinių, tačiau vaikams skiriamą išlaikymą, turbūt, būtų sudėtinga sureguliuoti tokia sutartimi, nes išlaikymo klausimas sprendžiamas tada, kai jau reikia to išlaikymo ir mes negalime į ateitį nuspręsti, kiek kokiam vaikui reikės to išlaikymo“, – teigė R. Cibulskienė.

Vedybų sutartimi galima palengvinti ne tik skyrybų klausimą, bet ir kitus finansinius sutuoktinių niuansus.

„Skyrybos yra viena nedidelė dalis, ką galima toje sutartyje reglamentuoti, o galima apie tai išvis nekalbėti. Yra daugybė situacijų. Galbūt žmonės dar iki vedybų turi turto, skolų, verslus ir tuos klausimus būtų gerai išspręsti. Jeigu yra vaikų iš praeitos santuokos, kuriems reikalingas išlaikymas ir sudarius naują santuoką tas išlaikymas gali būti išieškomas tiek iš vieno, tiek iš kito [sutuoktinio] atlyginimo. Tokius klausimus galima apspręsti vedybų sutartyje“, – vardijo R. Cibuskienė.

Vedybines sutartis sudaro tiek jauni žmonės, tiek vyresni.

„Jaunimas yra labiau linkęs ateiti, pasitarti ir sudaryti ikivedybines sutartis. Jei planuoja santuoką, tai apsprendžia, kokį norėtų turėti turtinį režimą. Ateina ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie kažkurį laiką yra santuokoje ir supranta, kad jiems ne visiškai tinka tas režimas, kurį jie turi pagal įstatymą, bet nori prisitaikyti pagal savo poreikius ir esamą situaciją“, – sakė R. Cibulskienė.