Kalba sudrebino Seimą

"Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui", – Seime Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kalbėjo buvusi politikė ir advokatė Z.Šličytė.

Kovo 11-osios signatarų klubo įgaliota sakyti proginę kalbą Seime Z.Šličytė siūlė parlamentarams Stambulo konvencijos ratifikavimą išbraukti iš savo darbotvarkės.

Ji pabrėžė šios konvencijos pavojingumą, nes dokumentas "orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi".

Ji taip pat ragino Seimą greičiau priimti konstitucinius įstatymus, pirmiausia – Referendumo įstatymą.

"Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tik priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir pateikti tautai referendume balsuoti už arba prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės", – kalbėjo Z.Šličytė.

Buvusiai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatei dar nebaigus 13 minučių savo kalbos, dalis parlamentarų paliko Seimo salę.

O viešojoje erdvėje netrukus imta gausiai kalbėti apie šventinę dieną iš parlamento tribūnos esą skleistą neapykantą.

Ir smerkė, ir palaikė

Po kai kurių parlamentarų pasipiktinimo sulaukusios kalbos, prelegentei dar esant Seimo rūmuose, pasipylė skambučiai ir žinutės.

"Iki šeštadienio vakaro su 48 žmonėmis pasikalbėjau telefonu, dar su 12 pasikeičiau žinutėmis. Bendravau ne tik su pažįstamais žmonėmis, buvo visokių. Visi jie labai dėkojo už mano kalbą, labai palaikė, labai pritarė. Tačiau buvo ir kitokios reakcijos. Visą šeštadienio naktį iki pat sekmadienio ryto buvo skambinama. Skambučių buvo apie 50, į kelis atsiliepiau. Manęs klausė, ar čia ta pati beprotė, siuntė žinutes, kur buvau išvadinta komuniste, kagėbiste, išdavike. Vienas asmuo nežinomu numeriu man per naktį skambino 38 kartus, manau, tai buvo homoseksualų teroras prieš mane", – dienraščiui pasakojo Z.Šličytė.

Vienas asmuo nežinomu numeriu man per naktį skambino 38 kartus, manau, tai buvo homoseksualų teroras prieš mane.

Paklausus, ar išties buvo vieta ir laikas tokiai kalbai, Z.Šličytė pabrėžė, kad visi tie, kurie neturi ko prikišti jos kalbos turiniui, griebiasi argumento, kad ne vieta ir ne laikas.

"Jau 32 metai mūsų Nepriklausomybei, todėl dabar apie tai kalbėti yra laikas. Jeigu lietuviai nori, kad aš, išėjusi į tribūną, sakyčiau: "Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei, ačiū Ingridai Šimonytei, kad už trečią skiepą davė 100 eurų", tai tada turėjo būti kitas oratorius, ne aš. Kadangi esu kitokių pažiūrų, tai esu visai izoliuota. Nenorėčiau įvardyti, bet du teisės mokslų daktarai man pasakė, kad mano kalba buvo tobula", – tikino Z.Šličytė.

Teroras: po plataus atgarsio sulaukusios kalbos Seime Kovo 11-osios proga buvusi politikė Z.Šličytė teigė, kad telefonu sulaukusi ne tik žmonių palaikymo, bet ir ne vieno grasinimo. Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Sąžinė yra rami"

Moteris priminė, kad yra teisininkė ir pastebi, jog teisėkūra Lietuvoje labai šlubuoja, nes per pastarąjį dešimtmetį Seimas iš konstitucinių įstatymų sugebėjo priimti tik vienintelį iš 10.

Buvusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė teigė apie tai ir kalbėjusi Kovo 11-osios proga.

"O kad visas dėmesys nupuolė į Partnerystės įstatymą, tai čia kalti tie, kurie nori kelti skandalus. Du trečdaliai mano kalbos buvo apie korupciją, apie konstitucinius įstatymus, apie Valstybinės kalbos įstatymą, bet kai kam labai saldu kiršinti žmones. Aš jokios neapykantos kalbos nepasakiau. Kalbėdama apie Partnerystės įstatymą pasakiau, kad yra ir kitų teisinių priemonių apginti kartu gyvenančių homoseksualių asmenų interesus ir teises. Tai kokia čia neapykanta? Aš turiu teisę tuo klausimu pasisakyti kaip Lietuvos pilietė. Ar Kovo 11-oji tinkama data tokiai kalbai? Taip, tinkama", – teigė moteris.

Nepaisant kilusio skandalo, Z.Šličytė tikino, jog jaučiasi puikiai, nes nusikaltimo nepadarė, jos sąžinė yra rami.

"Aš prieš nieką nenusikaltau, esu kovojusi už laisvą žodį, už lietuvių kalbą. Aš, kaip Sąjūdžio žmogus, savo pareigą atlikau. Tai buvo ta diena ir tas laikas tokiai kalbai, nes tai buvo mano pirmas ir paskutinis pasisakymas iš Seimo tribūnos po Nepriklausomybės paskelbimo. Išreiškiau savo politinę poziciją. Kritikuokite turinį, bet nesakykite, kad kalbėti neturiu teisės", – pabrėžė Z.Šličytė.

Patvirtino klubo valdyba

Kovo 11-osios akto signatarų klubo valdyba esą žinojo, kokio turinio bus Z.Šličytės kalba, nes ji buvo patvirtinta vieno balso persvara (keturi prieš tris).

"Nagi, perklausykite dar kartą tą mano kalbą. Tai yra teisinė kalba, kurioje kalbama apie teisėkūrą. Pakalbėkime apie konstitucinius įstatymus, apie korupcines bylas, kiek metų jau nenuteisia ar neišteisina E.Masiulio, apie lietuvių kalbą. Galbūt aš tą Partnerystės įstatymą būčiau iš viso apėjusi savo pasisakyme, bet, kai išgirdau, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė pareiškė, jog tai yra pavasario sesijos prioritetas, o Konstitucinio įstatymo nepriima jau dvejus metus, neištvėriau", – kalbėjo Z.Šličytė.

Teisininkė atkreipė dėmesį, kad pirmojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnio devintas straipsnis skelbia, jog svarbiausi tautos ir valstybės klausimai yra sprendžiami referendumu.

"Beveik dvejus metus mes gyvename be referendumų, tauta nušalinta nuo įstatymo leidybos, o Seimo prioritetas – Partnerystės įstatymas. Šito aš negalėjau nepasakyti tautai ir tiems, kurie leidžia įstatymus. Esu visiškai paprasta Lietuvos pilietė, kuri, turėdama teisinį išsilavinimą, turėjo teisę išsakyti savo nuomonę", – pabrėžė Z.Šličytė.

Nelabai sielojuosi dėl tų grasinimų. Ką man padarys – pensiją atims, namą padegs?

Replika išsprūdo neplanuotai

Teisininkė teigė neįsivaizduojanti demokratinės valstybės parlamento, kuriame, kalbant paprastam piliečiui apie įstatymų leidybą, parlamentarai paliktų salę.

"Mano kalba buvo kritinė. Kritikuoti valstybės įstaigas yra konstitucinė teisė. Konstitucijos 37 straipsnyje rašome, kad Lietuvoje yra draudžiama persekioti už kritiką. Parlamentarai, tautos išrinkti atstovai, nenori klausytis, kad pradžioje reikia priimti konstitucinius įstatymus, po to – kitus įstatymus. Ką aš blogo pasakiau?" – stebėjosi Z.Šličytė, kuri, be kita ko, dalyvavo darbo grupėje, rašiusioje Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Z.Šličytė patikino, kad jokios neapykantos niekam nejaučia, advokate dirbo daugiau nei 40 metų, jai teko ginti ir nelabai moralius, nusikaltusius asmenis, bet ji visada ieškojo teisingumo, kad nuosprendis būtų pagrįstas, kad žmogaus teisės būtų apgintos.

Tad kaltinimas neapykantos skleidimu homoseksualams yra nepagrįstas.

Z.Šličytė dar kartą pabrėžė, kad jos proginės kalbos turinys buvo tinkamas.

Moteris tikino, jog jai trukdė kalbėti nuo pat pirmo žodžio, šūkavo, kad išeitų iš tribūnos, įrašuose tai nelabai girdėti, bet ji teigė girdėjusi viską.

"Neketinau replikuoti, kad jei kam nepatinka, tegul išeina, bet aš irgi esu žmogus, tie žodžiai buvo neplanuoti, tačiau dėl šūkavimų trūko kantrybė. Tegul man pasako teisės specialistai, ką pasakiau neteisingai, kokią klaidą kalbėdama padariau. Tai buvo mano šansas pasakyti tiesą, nevyniojant žodžių į vatą, ir to aš nesigėdiju, nors dėl šito tenka kentėti. Mane sesuo Nijolė Sadūnaitė paguodė: "Tiesa yra vainikuota erškėčiais, o melas – lauro lapais." Nelabai sielojuosi dėl tų grasinimų. Ką man padarys – pensiją atims, namą padegs? Rasiu kur gyventi. Aš neturiu ko prarasti", – optimizmo nestokojo buvusi politikė.