Civilizuotoje visuomenėje tokia nepilnametė, įžūliai repuojanti pagal pasišlykštėjimą sukeliančią zonos leksiką, būtų nusiųsta pas psichiatrą, o tėvai bent jau gautų rimtą įspėjimą už spragas auklėjant savo vaikus.

Nusistebėjimą sukelia ne tik jaunųjų klausytojų ovacijos, kaip reakcija į šį moralinį purvą, bet ir kai kurių miesto politikų nuomonė – atseit, čia nieko blogo ir miesto renginių kokybei tai nedaro įtakos.

Tikrai nesutikčiau. Daro įtaką. Ir dar kaip daro! Tarp kitko, visa tai verčia suabejoti ir kai kurių mūsų politikų moralinėmis nuostatomis.

Jei toks, atsiprašant, žodinis mėšlas jiems nėra smerktinas ir, kaip jie patys sako," mergaitei priekaištų neturi", galima tik paklausti, iš kokių šeimų šie ponai patys atėjo?

Neturiu pakankamai kompetencijos spręsti apie repą kaip apie muzikinį žanrą. Kartais jis man net patinka, nes yra dinamiškas ir autentiškas.

Bet žinome ir tai, kad nemažai pasaulinio garso reperių yra teisti ir ilgiems metams patupdyti į belangę už smurtą, prievartavimus ir net kraupias žmogžudystes.

Pirmiausia juk būna Žodis. Šiuo atveju užuomina į smurtą, kartais net atviras kvietimas smurtauti. Na, o po to neretai jau prasideda veiksmas.

Turėjau progos tuo įsitikinti. Prieš kokius 12 metų teko lankytis Paryžiuje. Papuolė man traukinyje į rankas prancūzų žurnalas. Toks visai padorus, populiarus, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Pagrindinė žurnalo tema buvo repas.

Nepatingėjau ir perskaičiau visus ten išspausdintus repo atlikėjų – daugiausia išeivių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų – dainų tekstus.

Perskaičiau ir išsigandau. Na, pagalvojau, dabar jums, prancūzai, bus nelinksma. Laukite teroro.

Taip ir nutiko. Pasipylė veiksmai, kurie reperių dainose buvo nuolat minimi. Žodis pavirto kūnu.

Tad ar bereikia stebėtis, kad, esant tokiam moraliniam nemažos dalies ir mūsų piliečių nuopuoliui, nesubrendusių individų polinkiui į agresyvumą, smurtas Lietuvoje beveik nemažėja?

Esu įsitikinusi – neturėtume atlaidžiai žiūrėti į padugnių leksiką. Ypač jei ji reiškiama viešose erdvėse.