Namais tapo sala

Rasa ir Mantas pirmą kartą į Tailandą atvyko prieš dvylika metų kaip turistai. Rasai Tailandas tada labai nepatiko – jų kultūra, gatvėse gaminamas maistas. Pasibaisėjo viskuo, ką matė. Valgė "McDonalde" tas dvi savaites, gyveno prabangiame viešbutyje ir prisiekė, kad daugiau į Tailandą negrįš.

Tačiau paaiškėjo, kad reikėtų atsargiau su tokiomis priesaikomis. Nes po kelerių metų pora padarė išvadą, kad pirmą kartą keliavo kaip turistai, todėl tikrojo Tailando nepamatė, tad vėl susikrovė kuprines ir nusprendė savarankiškai atrasti tą šalį. Antrą kartą jie jau keliavo šešias savaites ir būtent tada atrado Koh Kood salą. Tiesa, tuomet ji dar atrodė visiškai kitaip nei dabar. Beveik negyvenama, keli viešbučiai, išasfaltuotų kelių nedaug, turistų – vos vienas kitas. Toks jaukus rojaus kampelis.

Pastaruosius kelerius metus viskas saloje labai pradėjo vystytis. Viešbučių čia jau virš 100, kasmet daugėja atvykstančių turistų – sala užaugo ir vis dar auga.

"Mes kiekvienais metais sugrįždavome čia pailsėti, – pasakoja pašnekovė. – Kadangi Mantas dirbo fotografu Lietuvoje, kur vestuvės dažniausiai vyksta vasarą, o žiemą darbų mažai, tai važiuodavome į Tailandą pasišildyti, šiek tiek pakeliaudavome. Ir galiausiai po truputį užvaldė mintis, kad galbūt galėtume čia likti gyventi. Tačiau reikėjo sugalvoti kažkokį planą, iš ko mes gyvensime. Mantas kurį laiką fotografavo vestuves čia, Tailande, o galiausiai nusprendėme patys užsiimti vestuvių organizavimo verslu saloje."

Tad pagrindinis poros pragyvenimo šaltinis yra vestuvių Tailande organizavimas, tiesa, pastaruosius porą metų dėl COVID-19 pandemijos visiškai sustojęs, nes dėl didelio infekcijos paplitimo turistai į Tailandą beveik neatvyksta.

Neapsikentę ėmėsi iniciatyvos

Apsigyvenę Koh Kood saloje lietuviai pastebėjo, kad šalyje gausu benamių šunų, kurių negaudo, negydo, nesterilizuoja, nekastruoja, prieglaudų jiems nestato. Kalytės veda šuniukus, kurie ligoti, perkarę iš bado miršta tiesiog viduryje gatvės. Skaičiuojama, kad Tailande yra apie 5,5–6 mln. benamių šunų.

Klimatas leidžia gyventi šunims gatvėse ištisus metus – temperatūra nenukrenta žemiau 30 °C – tai šunys ten ir dauginasi be jokios kontrolės. Miestuose, turistų lankomose vietose jų šiek tiek "apvalo", tačiau provincijose situacija baisi.

Ypač daug benamių šunų buvo Koh Kood saloje, mat sala labai nutolusi nuo žemyno, apie 40 km, netoli Kambodžos sienos, jokio veterinaro čia niekada nebuvo ir iki šiol nėra.

Rūpestis: lietuviai ne tik globoja benamius šunis, bet ir po visą pasaulį ieško, kas norėtų priglausti naujų vadų mažylius.

Kai saloje pradėjo statyti viešbučius, atvykdavo statybininkai imigrantai iš Kambodžos, dažnai su šeimomis – žmonomis, vaikais, atsiveždavo vištų, šunų. Kai po pusės metų ar kelių mėnesių statybos baigdavosi, jie tiesiog išvykdavo, o tie šunys jau būdavo prisidauginę, šunyčiai likdavo benamiais, jų vis daugėjo.

"Apsigyvenę saloje negalėjome ramiai žiūrėti į tą situaciją. Kadangi matėme, kad salos valdžia problemos neįžvelgia, aš pradėjau rašyti laiškus į Tailando veterinarijos universitetus, didžiausias veterinarijos klinikas ir tiesiog prašiau, kad atvyktų ar atsiųstų veterinarijos studentų, kurie tuos benamius šunis kastruotų ar sterilizuotų", – pasakoja Rasa.

Iš tajų paramos beveik nesulaukia, nes vietiniai įsivaizduoja, kad jeigu užsieniečiai tokiomis nesąmonėmis, kaip šunų gydymas, užsiima, tai, matyt, labai turtingi.

Sutrukdė pandemija

Taip lietuviams 2016 m. pavyko suorganizuoti pirmą projektą, kurio metu saloje buvo iškastruoti 145 šunys. Labai daug vietinių gyventojų atvežė savo šunis, katinus.

Po tokio sėkmingo projekto pora iškart pradėjo organizuoti kitą – kreipėsi į Tailande didžiausią amerikiečio įkurtą prieglaudą "Soi Dog Foundation", kuri rūpinasi gyvūnais.

2017 m. jie atsiuntė savo 25 žmonių komandą į salą dviem savaitėms. Tarp jų buvo ir šunų gaudytojų, kurie specialiomis strėlytėmis su migdomaisiais laukinius šunis primigdydavo, nes kitaip neįmanoma jų sugauti. Per antrąjį projektą pavyko iškastruoti dar apie 500 šunų.

Po kelių mėnesių pavyko suorganizuoti dar vieną, paskui – ketvirtą, penktą projektus. Per dvejus metus saloje buvo iškastruota apie 1 tūkst. šunų.

"Per paskutinį projektą turėjome labai didelių problemų su valdžia, nes netyčia paėmėme iš gatvės šunį, kuris, paaiškėjo, turėjo šeimininką, – pasakoja Rasa. – Mus iškvietė į nuovadą, lyg būtume padarę labai didelį nusikaltimą, liepė apsiraminti "su tomis šunų nesąmonėmis". Apsiraminome, tikėjomės, kad vietos valdžia pati imsis spręsti problemą."

Per trejus metus po to įvykio nė vienas salos šuo nebuvo iškastruotas, nė vienas projektas nesuorganizuotas. "Tad vėl bandėme viską pradėti iš naujo. Balandį turėjo vėl įvykti toks masinis kastravimas, jau buvome suradę veterinarų komandą, kuri turėjo atvykti dviem dienoms, tačiau dieną iki projekto Tailande prasidėjo masiškas kovido "out break" – uždarė visas provincijas, ir visi projektai nuplaukė", – apgailestauja Rasa.

COVID-19 situacija Tailande, pasak pašnekovės, iki šiol sudėtinga. Kiekvieną dieną diagnozuojama po 19 tūkst. ligos atvejų, skaičiai tik auga. Salos valdžia neįleidžia nieko iš kitų provincijų, tad belieka laukti, kada veterinarų komanda pasiskiepys arba atlaisvės visi suvaržymai.

Didelė draugiška šeima

Lietuviai savo namuose dabar turi 27 šunis. Dauguma jų – sužaloti, ligoti, sunkiai vaikštantys, kiekvienas su savo skaudžia istorija. "Kažkada turėjome vienuolika šunų, paskui – keturiolika ir galvojome, kad daugiau globoti neapsiimsime, bet gyvenimas vis taip susiklosto, kad jų nuolatos daugėja", – sako Rasa.

O prasidėjo viskas nuo to, kad kai pora dar tik keliavo po Tailandą, iš Lietuvos juos pasiekė žinia apie sunkiai susirgusį jų 10 metų bokseriuką Aibo. Namiškiai darė viską, kad išgelbėtų jo gyvybę, tačiau nesėkmingai. Tai buvo košmariškas laikotarpis jų gyvenime.

Atradimas: lietuvius paviliojusi Koh Kood sala – tarsi rojaus kampelis.

Paguodą lietuviai rado saloje priglaudę mažą kalytę, kuri gyveno gatvėje. Pavadino ją Zuika dėl jos kiškio ilgumo ausų. Tuo metu dar nebuvo nusprendę gyventi Tailande, grįždavo į Lietuvą. Po Aibo netekties nusprendė vykdami į Tailandą pasiimti savo kitą šuniuką Rudį – priklydusį gatvinuką. Taip kurį laiką ir gyveno su Rudžiuku ir Zuika – nuomojosi medinį namuką džiunglėse, kuriame buvo du maži kambariai.

Iš pradžių lietuviai atiduodavo benamiams šunims maisto atliekas. Po kurio laiko pradėjo pirkti ir vežtis į salą didelius maišus šunų ėdalo – jo duodavo gatvinukams. Netrukus prireikė pirkti įvairių medikamentų žaizdoms gydyti ir tvarstyti, mat pradėjo imti namo silpniausius šuniukus iš gatvės. Planavo paauginę juos ir padėję atsigauti paleisti atgal, bet širdis neleisdavo. Taip po jų nuomojamu stogu namus surado kelios dešimtys benamių šunų. Kreivi, šleivi, akli, neįgalūs, niekam nereikalingi, užauginti nuo kūdikystės – visi jie mylimi šiuose namuose. Kartu jie laksto po džiungles, žaidžia.

Anksčiau nebūtume pagalvoję, kad mūsų širdyse užgims tokia atjauta ir noras padėti tiems, kurie negali už save pakovoti.

Naujausias gausių augintinių gretų papildymas – keturi paralyžiuotos kalytės Saulutės, kuri kelios dienos po gimdymo iškeliavo į šuniukų rojų, mažyliai, kuriuos porai kelias savaites teko kas kelios valandos maitinti iš buteliukų. Dar šešis vos pasaulį išvydusius ir mamos netekusius šuniukus lietuviams atnešė vietiniai salos gyventojai. Išmaitino ir juos.

"Mes bandėme vietiniams sakyti, kad duosime šuniukų pieno, jūs tik maitinkite, nes mes patys jau nebeturime jėgų. Jie pasakė, kad tikrai nemaitins. Kas dvi valandas keltis dėl šunų – vietiniams tai nesuprantama. Susitarėme, kad paauginsime, kol mažyliai patys pradės ėsti, ir grąžinsime jiems. Tačiau nežinia, kaip čia bus – juk gali juos į gatvę išmesti. Todėl dabar ieškome mažyliams namų po visą pasaulį. Vienas lyg ir skris į Kauną, vienas – į Uteną, vienas – į Angliją, dar vienas – į Norvegiją ar į Švediją", – pasakoja Rasa.

Pagalba – tik iš tautiečių

Gyvenimas su gausybe šunų lietuviams nelengvas. Juo labiau kad saloje nėra jokio veterinaro. Tad jei jų globojamam ar benamiam šuniui prireikia medicininės pagalbos, tėra viena galimybė – vežti jį į artimiausią miestą žemyne laivu. Laivas plaukia tik vieną kartą, ryte.

Jeigu atvejis rimtas, kaip buvo paralyžiuotai ir besilaukiančiai Saulutei, kuriai reikėjo daryti magnetinio rezonanso tyrimą, vėliau – cezario pjūvį, ar šiaip šuniui reikia rimtesnio gydymo, tokia pagalba įmanoma tik Bankoke – sostinėje, kuri yra už 400 km. Iki ten – labai ilga kelionė: nuplaukti laivu į miestą, nuomotis mašiną, nes jokie autobusai nepriima su gyvūnais. Tad kartais procedūra ar operacija kainuoja mažiau nei pati kelionė, juo labiau kad per vieną dieną tokio atstumo neįveiksi. Tailande ne taip, kaip Lietuvoje, kad sėdi ir nuvažiuoji – čia tuos 400 km važiuoji apie 6–7 valandas. Išplaukus iš salos ryte, Bankoką pasieksi tik vėlai vakare.

Parama: benamius salos gyvūnus globojantys Rasa ir Mantas nesulaukia vietinės valdžios pagalbos, tad labai dėkingi tiems, kurie aukoja jų veiklai lėšų, šunų ėdalo, medikamentų, įvairių priemonių.

"Anksčiau gyvūnus veždavome pas veterinarą į artimesnį miestą, tereikėdavo laivu nuplaukti, tačiau, kai dėl jo kaltės Margiukas apako, mes juo nepasitikime, – pasakoja Rasa. – Tad geriau daugiau sugaištame, toliau važiuojame, bet į padoresnę kliniką. Negana to, nors mes su Mantu nesame veterinarai, bet turint tiek šunų ir neturint veterinaro saloje, nori nenori gyvenimas privertė pačius imtis kai kurių dalykų. Tai išmokome ir žaizdas susiūti, ir kelias tokias nesudėtingas operacijas esame atlikę patys. Ir apie vaistus šiek tiek nusimanome. Dėl sudėtingesnių atvejų pasikonsultuojame su veterinarais Lietuvoje. Džiaugiamės atradę lietuvę Ivetą – ji mums dieną naktį padeda."

Yra tokių, kurie piktinasi, kad mes Lietuvoje geriau šunis gelbėtume. Patikėkite – tikrai ne specialiai šunų gelbėti čia atvažiavome.

Savų lėšų šunims gelbėti ir gydyti pora beveik neturi. Iš tajų paramos beveik nesulaukia, nes vietiniai įsivaizduoja, kad jeigu užsieniečiai tokiomis nesąmonėmis, kaip šunų gydymas, užsiima, tai, matyt, labai turtingi. Visa pagalba, kurios sulaukia – tiek pinigais, tiek maistu šunims, tiek vaistais, tvarsliava, papildais, skanukais, atkeliauja iš lietuvių. Už net ir mažiausią paaukotą sumą, kiekvieną siuntinuką Rasa ir Marius tautiečiams be galo dėkingi.

"Yra tokių, kurie piktinasi, kad mes Lietuvoje geriau šunis gelbėtume. Patikėkite – tikrai ne specialiai šunų gelbėti čia atvažiavome. Net minčių neturėjome, kad taip mūsų gyvenimas pasisuks. Bet jeigu myli gyvūnus – nepasirinksi. Visur tie benamiai šuniukai nori gyventi. Gyventume Australijoje, gal ten juos gelbėtume", – svarsto Rasa.

"Anksčiau nebūtume pagalvoję, kad mūsų širdyse užgims tokia atjauta ir noras padėti tiems, kurie negali už save pakovoti. Gyvenimas siunčia išbandymų ir reikia juos priimti kaip pamokas", – sako Mantas.

Dabar pora labiausiai laukia, kada nurims pandemija, atsidarys Tailandas. Tikisi tuomet saloje sulaukti tautiečių. O plečiantis jų augintinių gretoms, ir namus tenka plėsti, tad papildomos rankos prie ūkio taip pat praverstų. Lietuvių pora mielai priimtų pas save pagyventi žmogų, norintį praleisti kurį laiką Tailande ir jiems padėti.