Žurnalistė, Žinių radijo laidų vedėja Aistė Čiučiurkaitė dalijasi keletu patarimų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint atpažinti melagieną ir patiems per klaidą netapti jos platintojais.

1. Kas informacijos šaltinis?

Pasak A. Čiučiurkaitės, vertinant viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją, svarbu atkreipti dėmesį, kas yra šios informacijos šaltinis. Ar tai – niekaip su tema nesusijusio žmogaus įrašas socialiniame tinkle „Facebook“? O gal priešingai – informaciją pateikia savo srities ekspertas arba skelbia oficiali institucija? Žurnalistai informaciją tikrins abiem atvejais, tačiau patikimas informacijos šaltinis prideda pasitikėjimo ir pačia informacija.

„Jei klausytojas skambina į radijo eterį ir savo nuomonę grindžia kokio nors neva mokslininko atliktu tyrimu, iškart nutraukiu ir įspėju – tiesioginiame eteryje beveik neįmanoma bekalbant tuo pat metu tikrinti, ar apskritai egzistuoja minimas mokslininkas ir jo neva atliktas tyrimas. Paprastiems informacijos vartotojams nereikia taip atidžiai tikrinti informacijos, tačiau galvoje visada turėtų suskambėti įtarumo signalas, jei skaitai ir jauti, kad informacija primena „viena boba sakė“ tipo gandus. Tai nereiškia, kad ji neteisinga, tiesiog nereikia jos priimti už gryną pinigą“, – sako A. Čiučiurkaitė.

2. Kiek patikima žiniasklaidos priemonė?

Žinių radijo laidų vedėjos teigimu, nemaža dalis žmonių yra suklaidinami iš pažiūros patikimai atrodančių interneto svetainių.

„Prieš skaitydami informaciją, pateikiamą anksčiau nematytame portale, patikrinkite, kas jame dirba, koks jo tikslas, kas jį finansuoja. Tokia informacija dažniausiai pateikiama skiltyje „Apie mus“. Jei šios skilties nėra, negalite pažinti tų, kurie generuoja informaciją, turėtų kilti įtarimas. Visuomet pravartu atkreipti dėmesį į portalo URL adresą. Ar jis atrodo patikimas? O gal pavadinimas iškraipytas ir tik panašus į patikimo ir gerai žinomo portalo pavadinimą? Kuo jautresniais laikais gyvename, tuo svarbiau prieš dalijantis kokia nors informacija du kartus savęs paklausti: ar tikrai?“, – teigia A. Čiučiurkaitė.

3. Kiek emocingai pateikiama informacija?

Įtarimų, ar pateikiama informacija patikima, turėtų kilti pamačius, kad jūsų girdimoje ar skaitomoje informacijoje gausu emocijų. Baimė – viena iš stipriausių emocijų, todėl ją sukelti itin dažnai nori tie, kurie siekia ne informuoti, o dezinformuoti. 

„Norint patraukti radijo klausytojų, televizijos žiūrovų, interneto portalų vartotojų ar spaudos leidinių skaitytojų dėmesį, pateikiant informaciją yra įprasta įterpti ir emocijų. Vis dėlto jei matote vien emocijas arba didesnė dalis teiginių emocingi, pravartu informaciją vertinti kritiškai, svarstyti, ko ja siekiama, – sukelti emocijas, paskatinti veikti, informuoti ar tiesiog kuo plačiau paskleisti melagingą informaciją. Jei informacija skelbiama socialiniuose tinkluose, stiprias emocijas gali rodyti gausus veidukų (kitaip – emotikonų) ir ryškių ženklų vartojimas tekste. Pavyzdžiui, daug raudonų šauktukų, STOP ženklų, paryškinto teksto, veidukų ir pan.“, – sako A. Čiučiurkaitė.

4. Kas skelbia informaciją?

Apsimetimas kitu asmeniu yra viena iš dezinformacijos skleidimo formų, todėl rekomenduojama įvertinti, ar informaciją skelbia tikras žmogus, o gal tik tas, kuris apsimeta kuo nors kitu.

„Socialiniai tinklai – erdvė, kurioje dažniausiai apsimetama kitais asmenimis. Plačiu melagienos paskleidimu suinteresuotas dezinformatorius gali būti susikūręs  dešimtis skirtingų netikrų anketų ir, jomis naudodamasis, skleisti begalę melagingos informacijos. Į tiesioginį radijo eterį skambinantys klausytojai taip pat gali mėginti dėtis kokiais tik nori ekspertais ir bandyti skleisti melagingą ar angažuotą informaciją. Laimei, žurnalistai dažniausiai atpažįsta ir nutraukia melagingos informacijos skleidimą“, – teigia A. Čiučiurkaitė.

5. Ar tikra nuotrauka?

A. Čiučiurkaitė siūlo netikėti kiekviena publikuojama nuotrauka – ji gali būti ištraukta iš konteksto, koreguota, iš keleto nuotraukų gali būti sumontuotas koliažas.

„Komikas Olegas Šurajevas neįtikėtinai lengvai apgavo socialinio tinklo „Facebook“ vartotojus, kai paskelbė nuotraukas, kuriose buvo matyti, kad vandens butelis Lietuvoje kainuoja gerokai brangiau nei užsienyje. Tai viso labo buvo elementarus fotošopas. Pamatę informaciją nuotraukoje, pagalvokite, ar ji logiška, ar gali 1,5 litro vandens butelis Airijoje kainuoti 3 euro centus. Jei informacija atrodo įtartina, nesidalinkite ja su kitais, o pasilikite sau. Jei vėliau paaiškės, kad ji melaginga, jūs jau būsite tapę dezinformatoriumi ir prisidėję prie neramumų kurstymo visuomenėje“, – siūlo A. Čiučiurkaitė.