Drauge su psichologe, Vilniaus universiteto doktorante Kotryna Lapinske svarstome, kaip šių dienų realijos paveiks augančią kartą, negalinčią gyvai lankyti ugdymo įstaigų, būrelių, sporto treniruočių. Ar, pasibaigus karantinams, nepadaugės vienišų vaikų, mieliau besirenkančių savo paties draugiją, virtualiąją realybę nei tikrą draugą mokykloje ar kieme.

– Pradėkime šią skaudžią temą nuo labai paprasto klausimo – ką gi iš esmės mes vadiname vienišumu?

– Visada buvo, yra ir bus žmonių, tarp jų – ir vaikų, kurie savo valia nori būti užsidarę. Jie turi savo vidinį pasaulį, jame kažką veikia, kuria, tad jiems nelabai reikia mūsų, aplinkinių. Jei toks žmogus jaučiasi gerai ir dėl to nekenčia jo psichologinė sveikata, – puiku, vadinasi, jis nėra vienišas. Tiesiog toks jau jo charakteris. Kita vertus, mes, žmonės, esame socialinės būtybės. Kiekvienam mūsų reikia bent vieno vienintelio artimo draugo. Tas pats galioja ir vaikams. Jie turi turėti žmogų, į kurį galėtų kreiptis patarimo, su kuriuo galėtų pabendrauti, kai nori. Kiek to bendravimo kuriam reikės – tai jau kitas, individualus klausimas.

– Ar augindama uždaresnį vaiką turėčiau žinoti tą gerbtiną ribą ir jokiu būdu neperžengti vaiko asmeninės erdvės. Ką reikia žinoti?

– Paprastai vaikai labai aiškiai parodo, kas jiems nepatinka. Ir kuo mažesni – tuo aiškiau. Vaikas bendrauja, kiek nori, o paskui pasišalina. Man visada įdomu stebėti, kaip elgiasi ikimokyklinukas, kai jį užsipuola anūko išsiilgusios močiutės su bučiniais, apkabinimais, meiliais parypavimais. Jei vaikui tai nepriimtina – jis pabėga arba tiesiog jas nustumia. Čia jau mums, suaugusiesiems, reikėtų būti jautresniems ir pastebėti tuos vaikų aiškiai rodomus ženklus – STOP, priartėjote prie mano asmeninės erdvės. Suaugusieji neturėtų įsižeisti, kaip dažnai būna.

Jei vaiką vargina bendravimo problemos, iš pradžių ieškokite atsakymų savyje, savo šeimoje, savo bendravimo įpročiuose.

– Kaip suprasti, ar vaikas – vienišius iš prigimties, ar jis vis dėlto nemoka susirasti draugų? Kokie vaikai dažniau jaučiasi vieniši ir kaip mums – tėvams, auklėtojams, mokytojams – jiems padėti?

– Reikia stebėti savo vaiką. Žiūrėti, ar jam užtenka vieno draugo, o gal jam jo nė nereikia: mažylis užsiėmęs savo darbais, savo mintimis. Kita vertus, gal jis atrodo labai nelaimingas, t.y. neturintis energijos kažką daryti, dirglus, nuolat prilipęs prie suaugusiųjų, dažnai sergantis. Prieš darant išvadas, reikia įvertinti vaiko fizinę ir psichinę būklę.

Paprastai vieniši vaikai būna truputį kitokie. Tuomet suaugusiojo – tėvo, auklėtojo – užduotis yra padėti jam susidraugauti, integruotis į kolektyvą. Ne per prievartą, tarkim, pareiškiant vaikams, kad būtinai privalote priimti Jonuką žaisti, bet per natūralų savo pavyzdį. Jį vaikai dažnai kopijuoja. Tad jei nuolat elgsitės taip, lyg tas keistesnis vaikas irgi yra vienas iš mūsų – jo mažieji draugai netruks priimti jį kaip saviškį.

Kartais padeda nuoširdus pokalbis su vaikais, kad visi mes esame skirtingi ir turime skirtingų ypatybių, dėl kurių tik dar įdomiau gyventi – tarkim, vieno plaukai ilgesni, kito skruostai nusėti strazdanomis, o trečio gal eisena kažkokia juokinga ir pan. Betgi, nepaisant visko, mes visi galime būti puikiausiais draugais.

– Pakalbėkime apie pandemijos laikus, kai jau beveik metus gyvename kęsdami vienokius ar kitokius suvaržymus. Dauguma tėvų dirba iš namų, darželiai veikia nereguliariai, o pedagogų ar ankstyvojo ugdymo specialistų veikla dažnai galima tik per nuotolį. Kaip socialinė atskirtis ateityje atsilieps šiai vaikų kartai, kuri laikui bėgant įžengs į audringą paauglystės laikotarpį…

– Sunku ir prognozuoti. Aišku, kad atsilieps, tik klausimas, kaip stipriai. Juk bendravimas – vienas pagrindinių žmogaus poreikių. Visi suprantame, kad dabar turime mobilizuotis ir gelbėti žmonių gyvybes, o dėl ugdymo ir gyvo bendravimo – truputį pakentėti… Bet tas pakentėjimas vaikų psichologinei sveikatai daro neatitaisomą žalą. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jam reikia gyvo bendravimo. Paaugliams gal truputį lengviau – jie susirašo per socialinius tinklus, bendrauja mesendžerio žinutėmis. Nors tai ir neatstoja gyvo bendravimo, bet šiek tiek palengvina jų socialinę atskirtį. O vaikams kas? Tikrai rekomenduočiau nenumoti ranka į šitą gyvo bendravimo trūkumą ir ieškoti prieinamų būdų, kaip tai kompensuoti. Dabar žiema, puikus oras, daug sniego – gal suorganizuokite susitikimą su kitais vaikais gryname ore, lipdykite sniego senius, bendraukite gamtoje, laikydamiesi saugių atstumų. Joks "Zoom" ar pokalbis telefonu neatstos gyvų įspūdžių.

Kotryna Lapinskė.

– Gal po pirmojo karantino, užklupusio mus pavasarį, psichologų buvo atlikti tyrimai, iš kurių matytųsi, kaip visuotinė izoliacija paveikė būtent ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus?

– Iš tiesų Vilniaus universiteto mokslininkai jau atliko svarbius tyrimus. Buvo pastebėta, kad daugiau nei trečdalio 6–14 metų vaikų emocinė būsena ar elgesys pirmojo karantino metu pablogėjo. Tokie vaikai daugiau laiko leido prie ekranų, nebuvo fiziškai aktyvūs, mažiau buvo lauke, neturėjo nuoseklios dienotvarkės ir miego režimo, o jų tėvai jautė didesnę įtampą. Bendrai prie ekranų leidžiamas laikas, palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis, padvigubėjo. Natūralu, kad, ilgėjant bendram ekranų laikui, daugėja vaikų fizinių simptomų (galvos, pilvo, akių skausmų, nuovargio) ir mažėja miego trukmė, jo kokybė. Ypač stipriai pakitusi situacija veikė tuos vaikus, kurie jau iki karantino turėjo elgesio, emocijų ar mokymosi sunkumų ir kurių šeimos išgyveno didelius pokyčius.

Visi suprantame, kad dabar turime mobilizuotis ir gelbėti žmonių gyvybes, o dėl ugdymo ir gyvo bendravimo – truputį pakentėti… Bet tas pakentėjimas vaikų psichologinei sveikatai daro neatitaisomą žalą.

– Anksčiau į ikimokyklinukų ugdymą mielu noru įsitraukdavo ir seneliai, dabar dauguma jų priklauso vadinamajai rizikos grupei. Sykį, eidama į parduotuvę, girdėjau vieną garbaus amžiaus močiutę skundžiantis, kad dabar vaikai degraduoja namuose – nebemoka eilėraščių, dainelių…

– Įsisuka užburtas ratas. Tėvai dirba, seneliai sėdi atskirty, o vaikai auga be pasakų, eilėraštukų, dainelių – užtai telefonuose, televizoriuose ir kompiuteriuose. Visa tai suvokdami turime imtis realių sprendimų. Kas dieną, bent jau po valandėlę, skirkime bendravimui su savo vaikais. Tai sakydama, tikrai neturiu omeny, kad visi drauge susėskime svetainėje ant sofos ir žiūrėkime televizorių. Ne. Darykime drauge darbelius, gaminkime vakarienę, konstruokime kartu iš lego, žaiskime stalo žaidimus. Tegul kiekviena šeima daro tai, kas labiausiai patinka jų vaikams. Jei jau negalite skirti valandos, tai suraskite bent 10–15 min. gryno laiko, skirto tik vaikams – aptarkite dienos įspūdžius, kitos dienos planus, pasidomėkite vaiko savijauta, mokslais. Bet tai darykite iš tiesų nuoširdžiai, nes paviršutinišką ir jūsų nedominantį pokalbį vaikas labai greitai atskirs.

– Sakykite, ar tėvų valioje taip išauklėti vaikus, kad šie vėliau neturėtų bendravimo problemų? Gal tas draugiškumo genas kažkaip paveldimas ar ilgainiui įgyjamas?

– Turime būti jautrūs ir stebėti, ką vaikas atsinešė gimdamas, – charakterį, pomėgius. Jų laužyti negalime – iš to tikrai nieko gero neišeis. Kažin, ar intravertą per jėgą galime paversti ekstravertu. Pastebėjau, vaikai labai mokosi iš to, kaip su jais bendraujama. Tarkim, jei vaiko namuose egzistuoja begalė visokių nurodymų, kurių jis turi nuolat laikytis, tai labai gali būti, kad ir jis pats, bendraudamas su draugais, užims vadovaujamąją poziciją. Nes šitaip matė elgiantis savo tėvus. Tuomet ir vaikai nelabai norės su juo draugauti – kam gi patinka despotai?

Todėl jei vaiką vargina bendravimo problemos, iš pradžių ieškokite atsakymų savyje, savo šeimoje, savo bendravimo įpročiuose. Jei su vaiku kalbate nepagarbiai, grubiai, jei nelaikote jo nuomonės svarbia – nesistebėkite, kad ir jis tą patį darys su savo draugais. O šie jo nemėgs. Dažnai girdžiu mamas kieme kalbant, kad vienas ar kitas vaikas nori būti vienas. Tada joms kyla klausimas, ar tai normalu? Ar bet kokia kaina bandyti įtraukti jį į šeimos bendravimą, žaidimus, veiklas? Paprastai vaikas noriai įsitraukia į jam siūlomas veiklas. O jei nenori, tuomet turite pagalvoti, kodėl: galbūt jis jaučia kažkokius per daug didelius reikalavimus iš suaugusiųjų. Tarkim, žaidžiant stalo žaidimą šeimos nariai stipriai konkuruoja ir vaikui niekada nepavyksta laimėti. Jis patiria negerus jausmus – nusivylimą, pyktį, gėdą… Turėtumėte parinkti tokias veiklas, kurios jūsų vaikui labiau patinka, ir nuolat pakviesti jį dalyvauti.

– Kada tėvams jau reikėtų sunerimti dėl vaiko nenoro dalyvauti bendrose šeimos, draugų veiklose?

– Jei vaikas niekada nenori niekur dalyvauti, nežino, kaip užmegzti kontaktą su bendraamžiais, kaip išlaikyti tą tarpusavio ryšį vėliau – tėvams reikėtų sunerimti. Dažnai, esant šiems požymiams, vaikas randa atsvarą kompiuteryje, internete, žaidimuose. Tokiam vaikui sunku iš virtualiosios erdvės išeiti į realų pasaulį, jis pyksta, kai tėvai jį kontroliuoja. Užsisuka užburtas ratas: kuo ilgiau vaikas prasėdi prie kompiuterio ekrano, tuo sunkau jam darosi rasti bendrą kalbą su tikrais žmonėmis… Jei išsivystė priklausomybė nuo kompiuterio – tuomet tikrai vertėtų ieškoti psichologo pagalbos.

– Priklausomybė nuo kompiuterio – ar tai rimta?

– Patikėkite, labai rimta. Atkreipkite dėmesį, kad mes, suaugusieji, nuolat vaikštome apsikabinę savo telefonus. Tai mato ir vaikai… Mano galva, geriausia tuo klausimu – kompiuterio, telefono – iškart nustatyti vaikui taisykles. Tarkim, jis turėtų naudoti kompiuterį žaidimui tik tuo atveju, kai yra kokybiškai (ne bet kaip) paruošęs namų darbus, susitvarkęs kambarį ir atlikęs kitus susitartus darbus. Dar – žaidimai neturėtų trukti daugiau nei vieną dvi valandas per dieną, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Psichologai siūlo nelaikyti kompiuterio vaiko kambaryje. Daug lengviau bus kontroliuoti vaiko žaidimą, kai kompiuteris stovės bendroje erdvėje. Neleiskite vaikui valgyti prie kompiuterio, ypač jam žaidžiant, nes tokiu atveju tik dar labiau sustiprinsite jo įprotį sėdėti prie kompiuterio.

Svarbu kalbėtis su vaiku apie jo rūpesčius, nes neretai kompiuteris yra priemonė pabėgti nuo to, kas realybėje neduoda jūsų vaikui ramybės. Pastebima tendencija, kad didesnį polinkį į priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų turi vaikai su prastesniais socialiniais įgūdžiais, patiriantys daugiau nerimo, streso šeimoje. Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad priklausomybę nuo kompiuterio, išmaniojo telefono gali atsverti šiltas ryšys šeimoje. Kuo labiau trūksta to nuoširdaus bendravimo, supratimo, tuo labiau vaiką traukia prie kompiuterio. Todėl verta investuoti į savo santykius su vaiku, kad jam tai pasidarytų svarbiau už kompiuterį. Ieškokite kitų veiklų, jį dominančių būrelių, kalbėkitės su vaiku, žaiskite su juo (pvz., stalo žaidimus), eikite pasivaikščioti į gamtą, leiskite vaiką į kiemą.

– Ilgai laukiau šio žodžio. Kiemas, bent jau mano vaikystės laikais, buvo ta magiška vieta, kur vykdavo daug nuostabių dalykų… Po darželių, mokyklų rinkdavomės kieme ir siausdavome iki pat vakarinės vaikų laidos "Labanakt, vaikučiai", kol mamos, iškišusios galvas pro langus, imdavo šaukti mus namo... O dabartinius kiemus turbūt prarijo technologijos?

– Prarijo… Kompiuteriai dabar suryja tiek gamtos, tiek ir kiemo laiką. Matau ir dar vieną bėdą – šiuolaikiniai tėvai kartais nori, kad jų atžalos jau ankstyvoje vaikystėje taptų mažais verslininkais ir profesoriais. Jie apkrauna savo vaikus milijonais būrelių, sustato jų lankymo grafiką, įkinko į tą darbą senelius. Betgi norėčiau jiems priminti, kad vaikai pirmiausia mokosi žaisdami. Jie tiesiog gali žaisti kieme ir mokytis ten daugybės dalykų.

– Kita vertus, šiuolaikinių tėvų nuomone, kiemas nebėra saugiausia vieta jų vaikams – eismas, mašinos, nepažįstami žmonės. Ir tuomet, jei kažkas ir nori išleisti savo vaiką į kiemą, vargšelis tame kieme neberanda draugų… O ką gi veikti vienam? Šiais laikais kuriasi įvairios specializuotos bendruomenės, draugijos – gal laikas įkurti ir tokią, kurios tėvai leistų į kiemą žaisti savo vaikus?!

– Dar vienas patarimas tėvams: leiskite savo vaikams turėti laiko ir nieko neveikti. Psichologai teigia, kad tas nieko neveikimo laikas yra be galo vertingas jų psichinei sveikatai. Tuo metu vaikas nėra linksminamas ar kažkaip kitaip užimamas. Įrodyta, kad nuobodulys skatina vaikų kūrybiškumą. Panuobodžiavęs pusvalandį, vaikas vis tiek kažką susigalvos ir ims žaisti net su paprasčiausiais pagaliukais, kuriuos ras, tarkim, kieme. Juk ir mūsų vaikystės kiemai nebuvo kažkokie ypatingi, bet surasdavome, ką juose veikti. Kai per daug stimuliacijos – irgi blogai. Tuomet vaikas nebemoka išreikšti savo fantazijos.