Menininkų meka

Paroda "Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos" skirta nuo 1995 m. Paryžiaus tarptautiniame menų miestelyje veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai. 1965 m. privataus Brunau fondo įkurtas menų miestelis šiandien – vienas didžiausių rezidencijų centrų pasaulyje. Jame jau yra svečiavęsi daugiau nei 25 tūkst. menininkų iš įvairiausių šalių.

Kaip pastebi dailėtyrininkė Birutė Pankūnaitė, pasaulyje plačiai paplitusios rezidencijos suteikia galimybę menininkams, kuratoriams, menotyrininkams pabėgti iš savo įprastos aplinkos, įsipareigojimų ir panirti į apmąstymų, tyrimų, kūrybos laiką.

"Į didžiuosius centrus atvykstama pasireikšti, triumfuoti, iškilti; atvykstama mėgautis ir išsekti, susinaikinti ir tapti kitokiam; vienu žodžiu, lošti, atsidurti kuo arčiau prie kuo gausesnių galimybių ir laimėjimų, prie moterų, tarnybų, žinių, ryšių ir įvairių lengvatų", – cituoja ji 1927 m. apie Paryžių rašiusį prancūzų poetą, eseistą, filosofą Paulį Valéry.

Anot B.Pankūnaitės, įsikūręs pačiame didmiesčio centre, dviejose vietose (Marė rajone ir Monmartre), jis seniai yra tapęs produktyvia platforma susipažinti su Prancūzijos sostinės kultūros scena ir svarbus tiek Paryžiaus, tiek tarptautiniame peizaže. Savo veiklą plėtodamas su 135 prancūzų ir užsienio partneriais, kasmet 326 studijose centras įkurdina daugiau nei 1 000 kūrėjų iš 100 šalių. Todėl miestelyje klesti kultūrų dialogas ir susitikimai.

"Paryžius iš kitų didmiesčių išsiskiria ypatingais meno šaltiniais, kuriuos pažinti siekė nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir prieš 80 metų, ir šiais laikais. Neretai buvimas Paryžiuje sakralizuojamas tiek garbių meistrų, tiek jaunų, bepradedančių kurti autorių", – teigia B.Pankūnaitė.

Kūrybinio troškulio vedami

Nuo 1995 m. rezidencijoje veikia ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) studija, atvira įvairių meno rūšių atstovams ir pasižymėjusiems studentams. Per savo 25 metų trukmės lietuviškąją istoriją Menų miestelyje jau yra apsilankę beveik 200 įvairių sričių lietuvių kūrėjų. Dauguma apklaustų VDA rezidentų išskiria Paryžiaus patirtį kaip labai vertingą, kupiną kultūrinių įspūdžių. Nemaža dalis sieja šią rezidenciją su savo kūrybiniais planais, sumanymų įgyvendinimu, kiti panyra į savišvietą.

Spalvos: parodos fragmentas su A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūriniais.

Rezidencijai skirtai parodai buvo atrinkti joje lankęsi vizualiųjų menų ir kitų sričių atstovai, dailėtyrininkai – 31 įvairių kartų ir stilistinių pakraipų menininkas. Tarp kitų dalyvių – ir Laima Drazdauskaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė, Aušra Andziulytė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, a.a. Arūnas Vaitkūnas, Vilma Šileikienė, Darius Žiūra, Tomas Daukša, Aleksandras Vozbinas, Aistė Kisarauskaitė, poetas ir fotografas Julius Keleras, dailėtyrininkai Giedrė Jankevičiūtė, Viktoras Liutkus, Ramutė Rachlevičiūtė, Vidas Poškus, fotografas Alvydas Lukys, muzikantas, konceptualaus meno kūrėjas Vladimiras Tarasovas.

Paroda atspindi ir menininkų su šiuo miestu susijusią kūrybą, ir pačios rezidencijos istoriją, ir vaizdinę, žodinę refleksiją. B.Pankūnaitės žodžiais, ji "tarsi tampa lietuvių dailės 25 metų atspindžiu, kur susitinka skirtingos menininkų kartos, skirtingi pomėgiai ir stiliai, kur nemažai sveiko kūrybinio chaoso ir šėliojimo, persmelkto visa apimančio meno troškulio".

V.Kasiulio muziejaus tinklalapyje adresu https://www.lndm.lt/vkdm/ galima plačiai susipažinti su parodoje pristatomų menininkų prisiminimais.

Kasdienybės džiaugsmas

Parodoje pristatomi kaunietės tapytojos A.Andziulytės darbai ir prisiminimai apie viešnagę Paryžiuje. "Paryžius. Meilė gi – labai individualus dalykas. Mūsų Nepriklausomybės aušroje pakeliui į Taizė sustojome Paryžiuje. Saulei tekant ėjome kažkur link Eliziejaus Laukų, palei Petit ir Grand Palais. Čiulbėjo strazdai. Tuomet pirmą kartą buvau Paryžiuje. Jis apkabino mane, o aš apkabinau jį. Vėliau Paryžiuje teko būti daug kartų įvairiomis aplinkybėmis. Jausmas visada išliko tas pats", – rašo ji.

"Cité Internationale des Arts" menininkė vadina unikalia vieta. "Pro langą matoma Notre Dame smailė, girdimas erdvę užpildantis aplinkinių bažnyčių varpų skambesys. Seniausioji miesto dalis – Marė kvartalas. Kai kam užteko nuovokos ir geros valios čia įkurti meno oazę. Pati miesto širdis. Čia tvyro visa persmelkiantis istorijos, kultūros, papročių ir negailestingai bėgančio laiko jausmas. Tavo laisvės, tarsi vėjo šuoro, jausmas. Kasdienių atradimų džiaugsmas", – sako A.Andziulytė.

Potėpiai: A.Andziulytės kūrybai atstovaujantys darbai. / G. Grigėnaitės nuotr.

Tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė rezidencijoje lankėsi 1997-aisiais. Nuo vasario čia viešėjo ir kūrė jos vyras tapytojas Arūnas Vaitkūnas (1956–2005). "Kovo mėnesį į Paryžių atvažiavau aš. Ir vėl prasidėjo begalinės promenados po muziejus, gatveles, į tas vietas, kurias Arūnas jau buvo išžiūrėjęs, bet džiaugėsi galėdamas parodyti man. Man viskas buvo nauja, matyta tik meno istorijos knygose. Abu žavėdavomės, kai rytais eidami link Musée du Louvre I᾿Hôtel de Ville gatve, pačiame Paryžiaus centre, augalų ir gyvūnėlių turgelyje girdėdavome giedant gaidžius. Dviese mėgavomės miesto gausmu ir kvapais", – parodą lydinčiuose prisiminimuose pasakoja menininkė.

Kartais Paryžius rytais pasitikdavęs pilkas ir lietingas. "Vieną ūkanotą rytą išvažiavome žiūrėti įspūdingos pilies – Château de Vincennes. Prieš akis kilo XIV a. donžonas, gynybinė siena ir griovys. Arūnas buvo sužavėtas. Aplink plytėjo viduramžiais buvę karališkieji medžioklės plotai, dabar tapę miesto viešuoju parku su fontanais ir kaskadomis. "Čia yra Paryžiaus ąžuolynas", – juokavo Arūnas, didžiuodamasis, kad Kaunas, tas mažasis Paryžius, taip pat turi nuostabių vietų. Diena buvo apniukusi, krapnojo smulkus lietus, o mes sėdėjome prie fontano, valgydami baltus bezė pyragaičius, ir grožėjomės niūriais pilies bokštais, – prisimena A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Grįžę į studiją, tapydavome. Vakarais gerdavome vyną ir šnekėdavome iki išnaktų. Kartais išeidavome į naktinį miestą. Maršrutas tęsdavosi iki Pont Neuf, Senos pakrante ir atgal. Miestas šiek tiek pritilęs, gausdavo tolimais aidais, žaižaruodavo šviesų atšvaitais Senos vandenyse. Atrodė, kad Paryžius nemiega niekad. Abu lydėjo jausmas, kad jau esame tai patyrę. Kartais užsisvajoję pajuokaudavome, kad kada nors ilsėsimės vienas šalia kito Pére Lachaize kapinėse."

2003-iaisiais menininkų pora jau su sūnumi Tomu grįžo į rezidenciją. "Mėlynais aksomo vakarais, sekant baltam mėnuliui, vaikščiodavome Senos pakrantėmis. Stebėdavome po tiltais suręstas kartonines klošarų palapines, mažus lauželius ir geriamą vyną nepaliaujamai trinksinčių afrikietiškų būgnelių fone. Mus apsupdavo upės ir kepamų kaštonų kvapas, į svajonių tolius nuviliodavo nenusakomai melsvos erdvės jausmas", – priminimais apie potyrius dalijosi menininkė.

"Piešėme visi trys: tušu, pieštuku, akvarele – piešinius, eskizus, planus ir maršrutus, pastebėjimus ar tekstų užrašus ant po ranka pasitaikiusio popieriaus ar laikraščio. Tie visi piešiniai-užrašai spontaniškai gulė, segėsi ant studijos sienos ir su kiekviena diena ta siena augo, storėjo, plėtėsi. Iš tokio lengvo džiazavimo, nuo svaigaus buvimo kartu, įspūdžių ir Paryžiaus oro radosi mūsų bendras kūrinys – be ypatingų pastangų ar gilių apmąstymų. Toks tikras kaip kvėpavimas, spontaniškas ir natūralus, išlaikantis kiekvieno mūsų individualius bruožus ir virstantis dialogu. Šį kūrinį, visą Paryžiaus sieną (darbas taip ir vadinosi – "Siena "Paris Cité des Arts") eksponavome 2004 m. "Meno parko" galerijoje.

Pasiilgę rimto meno grįždavome į Luvrą. Niekada anksčiau nebuvome įsigilinę į Nicolas Poussino kūrybą, o dabar šis tapytojas žavėjo savo paslaptingais milžiniškų vynuogių kekių nešėjais ir sunkiai iššifruojamomis temomis. Arba stovėdavome sukrėsti dramatiškos, anapusinės Georges’o de la Touro paveikslų šviesos. Valandų valandas prasėdėdavome prieš Jeano-Baptiste-Siméono Chardino drobes, pakerėti jo daiktų magijos. Arūnas ore bandydavo pakartoti Jeano-Honoré Fragonard’o teptuko judesius. Neatsižavėdavo tapytojo rankos rafinuotu judėjimu po drobę", – parodoje cituojamoje knygoje "Toks gyvenimo kvapas" pasakoja tapytoja.

Vaitkūnai važiuodavę į Monmartrą, Rochefoucauld gatvėje, esantį Gustave'o Moreau muziejų. "Čia visą dieną galima būdavo žiūrėti į jo piešinius, akvareles, eksponuotus ištraukiamuose, įstiklintuose stenduose, analizuoti dailininko dirbtuvėje iškabintus paveikslus, kuriuose galima atrasti šiuolaikiniam menui būdingų detalių. Po kiek laiko sugrįždavome prie šiuolaikinio meno ir metro važiuodavome iki Biblothéque François Mitterrand sustojimo, nuo kurio patraukdavome į alternatyvaus meno galerijų rajoną. Kartais rasdavome kokybiško ir gero meno, kartais nenusistovėjusio ar visai pašėlusio kaip Beaujolais Nouveau vynas, – prisimena A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Pavasaris Paryžiuje šėlo žydinčiais kaštonais. Balti namų fasadai supavosi Senos vandenyse. Skveruose įsimylėjėlių porelės iš įvyniotų į laikraštį butelių gerdavo vyną, o mes nenorėjome, kad ši gyvenimo šventė baigtųsi."