Penktadienį Vilniaus rotušėje jis dalyvavo tarptautinių dirbtuvių užbaigoje - penkių Didžiosios Vilniaus sinagogos įamžinimo projektų pristatyme.

Vokiečių gatvę T. Venclova prilygino dykynei, su kuria reikia kažką daryti. „Sovietinis užstatymas labai pagadino šią vietą, bet architektai turėtų apie tai galvoti. Aš ten matyčiau Lietuvos žydų muziejų - pasaulinio lygio, kaip Berlyne ar Varšuvoje. Didžioji sinagoga būtų jo pašventinamas ir papildymas“, - mintimis dalijosi prof. T. Venclova, pabrėždamas, kad Lietuvos visuomenė turime aiškią moralinę pareigą prisidėti prie to visomis pajėgomis.

„Tai daroma, ir ačiū Dievui“, - pridūrė jis.

Pristatydami Didžiosios sinagogos įamžinimo projektus, jų kūrėjai akcentavo edukaciją, istoriją, erdves, kuriose, kaip kadaise Didžiosios Vilniaus sinagogos kieme, verda gyvenimas, kur apstu kvapų, garsų, vienas su kitu bendrą kalbą randa skirtingos socialinės padėties ir įsitikinimų žmonės. Skirtingų grupių vizijose atsikartojo ir sodo idėja.

Bene dažniausiai skambėję žodžiai buvo „žmonės“ ir „gyvybė“.

„Kiek mačiau projektus, kalbama tik apie virtualų sinagogos atkūrimą, kontūrų pažymėjimą ir panašiai. Galbūt aš klystu, kaip savo metu klydau dėl Valdovų rūmų, pasirašinėdamas peticijas prieš jų atkūrimą. Bet dabar, kai matau Valdovų rūmus, pripažįstu tai. Mes turime erdvę Vilniuje, kurios nebuvo, o dabar yra. Didžioji sinagoga turėtų dar papildomų svarbų konotacijų, kurių Valdovų rūmai neturi, todėl man būtų truputį liūdna, jei negalėčiau pastovėti po tikrais sinagogos skliautais“, - kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas.

Lietuvos žydų bendruomenės vykdomojo direktoriaus Renaldo Vaisbrodo žodžiais, Vilniaus Didžioji sinagoga - ne pastatas, o jausmas: praradimo, tikėjimo, vilties, kad žydiškas gyvenimas, kuris buvo, tęsis.

„Mums šie metai ypatingi ir tuo, kad rugsėjo 23 dieną minėsime Vilniaus Geto sunaikinimo 75 metų sukaktį. Tai leis prisiminti bendruomenę, kuri buvo. Kai kurie randai neužgyja, lieka, ir tai gerai, nes mes tokiu būdu prisimename, vertiname, saugome“, - sakė R. Vaisbrodas.

ELTA primena, kad Vilnius iki Antrojo pasaulinio karo garsėjo kaip vienas reikšmingiausių Europoje jidiš kultūros centrų.

Nuo seniausių laikų žydai Lietuvoje turėjo gilias religines tradicijas. Iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Toros ir Talmudo žinovų, čia veikė žymios ješyvos, garsioji M. Strašuno biblioteka, buvo gausu sinagogų.

Seniausia ir pati garsiausia buvo Vilniaus Didžioji sinagoga, kurią Vilniuje lankė judaizmo žinovai ir religinės tradicijos autoritetai iš visos Europos.

Vilniaus Gaono Elijahu ben Šlomo Zalmano, garsiausio XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę, o Didžioji sinagoga tapo jos simboliu, Šiaurės Jeruzalės širdimi.

Vilniaus Didžioji sinagoga nuo XVI amžiaus pabaigos iki XX amžiaus penktojo dešimtmečio savo dydžiu ir puošnumu pranoko bene visas Vidurio Europos sinagogas. Aplink šią sinagogą buvo pastatyta daug ritualinių bei visuomeninės paskirties statinių - susiformavo ištisas miestelis su dviem vidaus kiemais (jidiš vad. Šulhoif). Šie pastatai apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau nugriauti.

Sovietmečiu Didžiosios sinagogos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis, kuriame pastaraisiais metais veikė Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinė mokykla. Prieš pusantrų metų patalpos buvo atlaisvintos, čia vyksta archeologiniai tyrinėjimai.

Žydų bendruomenės tikslas, - atkasus išlikusius sinagogos fragmentus (altorinę dalį bei didžiąsias kolonas) ir juos eksponuojant, kartu sukūrus Vilniaus Didžiosios sinagogos, M. Strašuno bibliotekos bei Vilniaus Gaono Elijahu namų su Ramaileso skersgatviu memorialą, tinkamai įamžinti šią ypatingą vietą.