Literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis, dramaturgas Aleksandras Ostrovskis, rašytojas ir žurnalistas Nikolajus Leskovas. 1862 m. nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Maskva, Vilniuje apsilankė ne vienas tuometės Rusijos imperijos meno ir kultūros atstovas.

Kelionė nebuvo ypatinga

Vilniaus universiteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras docentas Pavelas Lavrinecas, ne pirmus metus rengiantis ekskursijas po „imperijos Vilnių“, pripažįsta, kad būtent geležinkelis, sujungęs Rusijos imperijos sostinę su Vakarų Europa, padarė Vilnių tranzitiniu miestu, tad nori nenori jį pamatydavo kiekvienas, kas važiuodavo traukiniu. O tai bemaž visas Rusijos elitas.

Gedimino kalnas, Katedra, siauros gatvelės, akmeninių namų kvartalai, čerpėmis dengti stogai ir neįtikima žydų gausa. Dalykai, kuriuos Rusijos imperijoje buvo galima pamatyti tik lankantis Vilniuje. Būtent jie stebino visus čia atvykstančius rusus.

„F.Dostojevskio kelionė 1867 m. nebuvo tokia jau ir ypatinga. Jis nebuvo pirmasis iš atvykusių į Vilnių geležinkeliu. Ypatinga ši kelionė tuo, kad jis keliavo su žmona, kuri, suprasdama, koks didis rašytojas yra jos vyras, stengėsi fiksuoti kiekvieną jo gyvenimo epizodą. Neprasprūdo pro jos akis ir viešnagė Vilniuje. Vis dėlto ji aprašė daugmaž tas pačias vietas, kurias prieš tai ir vėliau aprašydavo daugelis iš Rusijos į Vakarus keliaujančių rusų rašytojų, poetų, dailininkų, dramaturgų“, – savo pasakojimą pradėjo P.Lavrinecas.

Pasak dienraščio pašnekovo, Anos ir Fiodoro Dostojevskių pora viešbutį greičiausiai taip pat išsirinko atsitiktinai. Didžioji gatvė buvo palyginti netoli stoties, tai buvo kone judriausia to meto Vilniaus vieta.

„Informacijos apie viešbutį jie galėjo rasti kasmet leidžiamoje “Vilniaus gubernijos atmintinėje„. Knygelėje buvo svarbiausia informacija, taip pat ir viešbučių sąrašas. O Didžiojoje g. 18 tuo metu buvo gana didelis viešbutis, jame rašytojas su jaunąja žmona ir apsistojo“, – dėstė P.Lavrinecas.

Atvyko po sukilimo

Vilniuje dvi dienas praleidęs F.Dostojevskis pro viešbučio langą greičiausiai matė tą patį, ką šiandien matome ir mes.

„Visi tie namai Didžiojoje gatvėje stovėjo tada, stovi ir dabar. Tad matome tą patį, ką matė F.Dostojevskis“, – kalbėjo P.Lavrinecas.

Vis dėlto F.Dostojevskio kelionė nebuvo tokia įprasta, kaip gali pasirodyti. Vilniuje rašytojas negalėjo nepastebėti tik ką žiauriai numalšinto 1863–1864 m. sukilimo pėdsakų. Miestą dar visai neseniai buvo pradėjęs valdyti generalgubernatorius Michailas Muravjovas ir visur buvo justi šio caro statytinio, vietos gyventojų praminto Koriku, valdinga ranka.

„Žmona savo dienoraštyje rašo apie jų apsilankymą Nikolajaus Stebukladario cerkvėje. Iki sukilimo ši cerkvė turėjo labai daug barokinių elementų, tačiau M.Muravjovas liepė ją perstatyti, nes jam atrodė nenormalu, kad cerkvė gali būti barokinė“, – pasakojo P.Lavrinecas.

Šalia cerkvės buvo pristatyta Arkangelo Mykolo koplyčia su atskiru altoriumi. Joje taip pat buvo laikomos pamaldos.

„Akivaizdu, kad ši koplyčia buvo pastatyta būtent M.Muravjovo garbei. Kaip architektūros statinys, koplyčia labai graži ir Dostojevskių porą ji žavėjo, tačiau jeigu pažiūrėsite į kairėje pusėje pritvirtintą marmuro lentą, vargu ar įskaitysite, kas joje parašyta. Joje esantį įrašą bandyta nutrinti, kad nesimatytų, kieno garbei ir šlovei šis statinys skirtas. O štai lentoje iš dešinės viskas matoma kuo puikiausiai“, – dėstė pašnekovas.

Nelaiminga aikštė

Pasivaikščiojo Dostojevskiai tuomečiu Šv. Jurgio (dabar – Gedimino) prospektu, užsuko pasigrožėti tik ką pastatyta Šv. Aleksandro koplyčia. Ši taip pat buvo susijusi su sukilimu ir stovėjo ten, kur dabar stovi Vinco Kudirkos paminklas.

„Tai buvo graži koplyčia, bet vėlgi skirta liūdnai datai – malšinant sukilimą žuvusių rusų atminimui. Balto marmuro plokštėse buvo išraižytos žuvusiųjų pavardės, buvo nemažai ikonų, degė lempelės“, – pasakojo P.Lavrinecas.

Pasak pašnekovo, koplyčiai nebuvo lemta ilgai stovėti. Pirmą kartą ji nukentėjo nuo sukilėlių rankos 1905 m., vėliau buvo suremontuota, o galiausiai susprogdinta bolševikų 1919 m.

„Nenoriu būti blogu pranašu, bet man atrodo, kad ši aikštė nelaiminga. Nė vienas paminklas joje ilgai nestovėjo. Jai geriausia būti tuščiai. Koplyčia buvo susprogdinta, vėliau ten nieko nebuvo. Vienu metu buvo neveikiantis fontanas, tai jį, užuot sutaisę, taip pat nugriovė. Tada vėl ilgą laiką nieko nebuvo. Tuomet pastatė paminklą tarybinės armijos veikėjui Ivanui Černiachovskiui, bet paskui ir jo neliko, o aikštė vėl ilgus metus stovėjo tuščia. Dabar šioje vietoje – V.Kudirka“, – svarstė P.Lavrinecas.

Sutiko seną pažįstamą

F.Dostojevskis Vilniuje sutiko ir savo pažįstamą, buvusio Vilniaus universiteto patalpose įsikūrusioje gimnazijoje dirbusį istoriką Nikolajų Barsovą.

Šis žmogus, nors ir laikomas Rusijos geografijos pradininku, Lietuvoje pagarsėjo ne tik gerais darbais – jis dirbo kuriant viešąją biblioteką, kuri turėjo tapti Rusijos valdžios propagandos įrankiu šiame mieste.

„Jie buvo pažįstami iš ankstesnių laikų. Ir štai, sužinojęs, kad F.Dostojevskis apsistojo Vilniuje, N.Barsovas atskubėjo jo pasitikti“, – pasakojo P.Lavrinecas.

Estijoje lankė brolį

Tikėtina, kad F.Dostojevskis Vilnių bet jau pro traukinio langą matė ne kartą. Vis dėlto F.Dostojevskio knygose apie šį miestą beveik nieko nerasi. Vienintelį kartą apie Vilnių užsimenama romane „Nusikaltimas ir bausmė“.

Tačiau, anot pašnekovo, F.Dostojevskis nesiekė savo knygose aprašyti miestų ar savo kelionių. Tad nieko nuostabaus, kad Vilniui vietos jo romanuose neatsirado.

„Žinoma, Talinui šiuo požiūriu pasisekė kur kas labiau. Ten ilgą laiką, ne vienus metus, gyveno F.Dostojevskio brolis, pas kurį rašytojas dažnokai užsukdavo į svečius. Tačiau juk svarbu ne tai. Jis rašė apie visai kitus dalykus, o ne aprašinėjo savo kelionių įspūdžius. F.Dostojevskis – tokio rango rašytojas, kad pabrėžti mūsų sostinės ryšį su šiuo žmogumi labai svarbu“, – sakė P.Lavrinecas.

Iš Anos Snitkinos atsiminimų

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad F.Dostojevskis ne kartą buvo Vilniuje ar bent jį pravažiavo. Geriausiai jo vizitą yra aprašiusi antroji rašytojo žmona Ana, su kuria jis Vilniuje pradėjo savo medaus mėnesio kelionę.

„Balandžio 15 d. 2 val. mes atvažiavome į Vilnių. Prie mūsų pribėgo liokajus iš “Hanos" viešbučio, kuris yra Didžiojoje gatvėje, pasodino į vežėčias ir nusivežė pas save.

Viešbutyje mus vedžiojo įvairiomis laiptinėmis, rodė vieną numerį po kito, tačiau visur buvo siaubingai purvina. Fedia jau norėjo vykti į kitą viešbutį, bet atsirado geras numeris, kuriame mes ir apsigyvenome. Viešbučio tarnai buvo keisti žmonės: kad ir kiek jiems skambintum, neatsiliepia. Dar vienas keistumas: du iš jų neturėjo kairės akies. Fedia nusprendė, kad greičiausiai taip ir reikia, nes „kreiviems“ moka mažiau.

Papietavę išėjome apžiūrėti miesto. Jis gana didelis, gatvės siauros, šaligatviai mediniai, stogai dengti čerpėmis. Šiandien Didysis šeštadienis, todėl mieste juntamas sujudimas. Ypač daug čia pasitaiko žydų su jų žydėmis, geltonais ir raudonais šaliais su segtukais. Vežikai čia labai pigūs. Apžiūrinėdami miestą labai pavargome, todėl nusamdėme vežiką, kuris už 10 kapeikų mus vežiojo. Visi čia ruošiasi šventei: mieste visur matyti Velykų pyragai ir bobos. Bažnyčios pilnos parapijiečių. Užėjome į rusų Nikolajaus Stebukladario cerkvę Didžiojoje gatvėje nusilenkti drobulei. Paskui į bažnyčią Jonų gatvėje. Tada matėme kryžių ir Vilijos upę. Tai ypač greita upė, nelabai plati, nuo kranto atsiveriantis vaizdas į kiek toliau esančius kalnus, kryžių ir kapines labai gražus, ypač vasarą, kai viskas išsiskleidžia.

Užsukome į koplyčią Jurgio aikštėje, pastatytą lenkų sutramdymui atminti. Šventovė laba graži, lengva ir paprasta, ji man labai patiko.

7 val. grįžome namo, išgėrėme arbatos ir aš atsiguliau miegoti. Tarnas mums patarė per rytines pamaldas, kai visi išeis į cerkvę, stipriau užverti duris. Fiodorui Michailovičiui kilo mintis, kad, kol nieko nebus namie, mus gali apiplėšti, todėl visas duris jis užrėmė lagaminais ir stalais. Naktį, 1.45 val., Fedia ištiko labai stiprus priepuolis ir jis truko 15 minučių.

Ryte atsikėliau 7 val., nuėjau į apačioje esančią konditeriją nusipirkti bobos. Manęs paprašė 4 zlotų (45 kapeikų), bet atidavė už 35 kapeikas. Boba buvo labai gerai iškepta, mums davė varškės ir du kiaušinius, ir mes su Fedia po pasninko pavalgėme. Viešbutis mums kainavo apie 8 rublius.

Dosjė

Fiodoras Dostojevskis laikomas vienu žinomiausių pasaulyje rusų rašytojų. Jis gimė 1821 m. Maskvoje neturtingų gydytojų šeimoje. Būsimojo rašytojo tėvas buvo kilęs iš buvusios LDK teritorijos ir pabrėždavo esąs lietuvis.

1837 m. F.Dostojevskis įstojo į Sankt Peterburgo karo inžinerijos mokyklą, o baigęs mokslus tarnavo įvairiose valdžios įstaigose.

1845 m. parašė pirmąjį romaną „Vargo žmonės“.

1848 m. už dalyvavimą socialistų judėjime ir reformų palaikymą rašytojas buvo suimtas bei nuteistas mirties bausme. Paskutinę akimirką mirties nuosprendis buvo pakeistas 8 metais katorgos.

1859 m. po katorgos ir tremties Sibire rašytojas grįžo į Sankt Peterburgą.

1861 m. išleido romanus „Užrašai iš mirusiųjų namų“, „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.

1864 m. išėjo „Užrašai iš pogrindžio“.

1866 m. išleistas romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kurio puslapiuose užsimenama ir apie Vilnių, teigiama, kad šičia Napoleonas pasakė savo garsiąją frazę: „Nuo didingo iki juokingo – vienas žingsnis.“

1867 m. vedė Aną Snitkiną. Ji buvo antroji rašytojo žmona.

1881 m. F.Dostojevskis mirė Sankt Peterburge nuo plaučių ligos. Jis taip pat sirgo epilepsija. Palaidotas Tichvino kapinėse.