Gydytojai, rašytojai, studentai, valstybės tarnautojai ir užsieniečiai. Tokios norinčių bent trumpai atsidurti už grotų įvairovės Lukiškių kalėjimas nėra matęs nuo pat savo atsiradimo.

Registruoja prieš pusmetį

Karceris, kamera kenčiantiems nuo abstinencijos, nuteistųjų iki gyvos galvos gyvenamasis korpusas ir „gyvi egzemplioriai“ – kaliniai bei prižiūrėtojai. Jeigu pasiseks, galėsite užsukti į koplyčią ar kalėjimo parduotuvę. Plačiajai visuomenei pažvelgti į nuteistųjų gyvenimo kasdienybę galimybę suteikusi Lukiškių kalėjimo administracija neatsigina norinčių. 15 žmonių ekskursijos rengiamos kiekvieną savaitę, o norinčių patekti už trijų metrų storio sienų ir spygliuotos vielos pynių tiek, kad užsirašę šiandien pamatyti kalinių buitį galėsite tik po pusmečio.

Ekskursijų vadovai – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos darbuotojai – prisipažįsta, kad bėgant laikui vis labiau ima jaustis gidais.

„Ekskursijos rengiamos jau gana seniai. Anksčiau jos būdavo labiau specializuotos. Atvykdavo žmonių iš kitų valstybių arba iš įvairių Lietuvos įstaigų. Tačiau pastarąjį pusmetį lankytojų itin daug. Ekskursijas rengiame kiekvieną trečiadienį ir visos jos užimtos“, – pasakojo aukštas kalėjimo pareigūnas, o drauge ir „trečiadienių gidas“.

Pradeda nuo istorijos

Kaip ir nuo ko prasideda ekskursija? Nuo istorijos ir statistikos. 1000 kalinių, 88 nuteisti iki gyvos galvos. Trijų metrų storio sienos, akmens luitų pamatai, trys apsaugos bokšteliai su ginkluota apsauga, kuri esant reikalui turi teisę šaudyti, aštuoni šunys.

„Ačiū Dievui, per pastaruosius 20 metų šaudyti į žmones nėra tekę. Tiesa, bandymų pabėgti būta, ir netgi masinių“, – sakė ekskursijos vadovas.

1988 m. iš Lukiškių stogais, o vėliau iš paklodžių nupintomis virvėmis mėgino pabėgti penki kaliniai. Keturiems iš jų šis planas nepavyko, tačiau vienas sugebėjo pasprukti. Maždaug prieš 15 metų dar vienas kalinys išėjo susikeitęs su kitu.

„Tačiau apgaulė greitai paaiškėjo ir po trijų mėnesių slapstymosi jį sulaikė pakaunės miškuose“, – prisiminė ekskursijos vadovas.

Įprasta kalėjimo procedūra

Ekskursijos dalyviai už savo smalsumą turi sumokėti tam tikrą kainą – pereiti visus patekimo į kalėjimą formalumus.

Geležinės durys su užrašu „Įeiti nei daugiau nei po 3 žmones“, toliau dar vienos durys iš vielos, patikros postas, kuriame paliksite savo asmens dokumentą, ir dėžutė, kurioje užrakinsite savo mobilųjį telefoną ir piniginę.

Kalėjimo teritorijoje teks susidurti su kaliniams taikoma patikros procedūra – jūsų daiktai ir jūs pats būsite patikrintas metalo detektoriumi. Gidas tokią patikrą linkęs vadinti pasisveikinimu.

„Iš tiesų tikrinama daug rimčiau. Jeigu kyla įtarimų, naujai atvykusį kalinį gali patikrinti ir medikai. Kartais tokį žmogų reikia palaikyti, kol koks mobilusis telefonas ar peilis iš jo “išeis„. Žmogaus organizmas sudėtingas, daug ką galima jame paslėpti“, – sakė gidas.

Maršrutas skirtingas

Trečiadienį vykusios ekskursijos dalyviai turėjo progą išvysti buvusį cerkvės, o dabar renginių salės pastatą, išgirsti kalėjimo istoriją, apsilankyti vienoje gyvenamų kamerų, užsukti į karcerį. Tačiau kas kartą ekskursijos maršrutas gali keistis. Pavyzdžiui, šioje ekskursijoje negalima buvo apsilankyti koplyčioje, nes ten dirbo savanoriai.

Bene įdomiausia apsilankyti gyvenamoje kameroje. Šiuo metu 7,5 kv. m ploto kamerose gyvena po vieną, kartais po du kalinius. Tačiau 1995–1996 m., kai sulaikytųjų ir nuteistųjų skaičius buvo itin didelis, kameros būdavo priversti gyventi net aštuoni žmonės. O 1953 m. kameros buvo įrengtos net cerkvėje. Joje buvo laikoma per 300 žmonių.

„Nors dabar sąlygos nepalyginti geresnės, kaliniai rašo skundus ir šiek tiek užsidirba. Rašo visi, kas netingi, kas tris mėnesius, dažnai dėl prastų gyvenimo sąlygų ir gauna už tai kelis šimtus litų“, – nuteistųjų gudrybes atskleidė ekskursijos vadovas.

Amžino įšalo žemėje

Be gudrybių, keliasdešimt kalinių pinigų gauna už darbą – kalėjimo teritorijoje veikia medienos apdirbimo, makaronų ir kiti cechai. Už užsidirbtus pinigus kaliniai gali įsigyti prekių parduotuvėje arba nusipirkti televizorių ar kompiuterį.

Kiekvienoje kameroje yra įrengta kabelinė televizija. Tad užsukus į nediduką, skliautuotą kambarėlį galima pamatyti kuo savo kuklią buitį praturtina kaliniai. Dirbančių kamerose yra buitinės technikos, tačiau kur kas įdomiau stebėti, ką kaliniai skaito.

Vienoje kamerų tarp į krūvelę sukrautų knygų buvo galima pamatyti pačios įvairiausios literatūros, nuo sovietinio gulago kalinių atsiminimų iki užsienio klasikų kūrinių: „Už Uralo žemės galo“, Mario Puzo „Krikštatėvį“, „Pasaulio anekdotus“, „Naująjį testamentą“, „Šlubą velnią“ ir pan.

Minkštą kamerą uždarė

Ekskursijos dalyviams leista apsilankyti ir baisiausiose kalėjimo vietose – karceryje bei pažvelgti pro duryse įtaisytą langelį į kamerą, kurioje laikomi abstinencijos sindromo kankinami kaliniai.

„Kažkada kalėjime buvo speciali minkšta guma apkalta kamera, tačiau dėl ES reikalavimų ją teko uždaryti. Dabar vietoj jos yra lova, prie kurios kalinys, kenčiantis nuo abstinencijos, yra prirakinamas“, – „siaubo kambarį“ rodė ekskursijos vadovas.

Už kelių žingsnių nuo karcerio yra „obezjanikas“ – narvas, kuriame laiką leidžia iš vienos kameros į kitą perkraustomi kaliniai. Koridoriais einantiems žmonėms virš galvos – ištisiniai metaliniai tinklai, tai apsauga nuo kalinių savižudybių.

Keistų klausimų virtinė

Neatsiejama ekskursijos dalis – dalyvių klausimai. Jų, pasak gido, būna pačių įvairiausių. Klausiama apie kalėjimo istoriją, kasdienybę, saugumą.

„Ar sugebate atskirti skirtingus kalinius? Ar kalėjime sėdi tik vyrai“, – tokių ir panašių klausimų pateikia lankytojai.

Tačiau keisčiausią klausimą kalėjimo administracijos darbuotojas, einantis ir gido pareigas, sulaukė iš savo kolegų laisvėje.

„Buvo gidų grupė, jie klausė, kaip šio komplekso architektūra atspindi jo paskirtį ar ko nors panašaus. Negalėjau jiems atsakyti į šį klausimą. Na, o, be klausimų, dar būna ir įvairių pastebėjimų. Buvo moksleivių ekskursija ir vienas mokinys sakė, kad kalėjime maitina skaniau nei mokykloje“, – prisiminė gidas.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo istorija

Lukiškių kalėjimas buvo pradėtas statyti 1901 m., o tardymo kalėjimas – 1902 m. 1904 m. kalėjimas buvo pradėtas naudoti ir savo funkciją atlieka ligi šiol. Pastatas nekeitė savo paskirties tiek vokiečių, tiek rusų okupacijos metais. Lukiškių kalėjimo tvirtovės pastatų kompleksas yra valstybės saugomų objektų sąraše. Į šį kompleksą įtrauktas pats kalėjimas, jo administracinis pastatas ir Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė.

Kalėjimo užimamos teritorijos plotas – 22 543 kv. m, bendras pastatų plotas – 18 756 kv. m.

Lukiškių tardymo izoliatorius turėjo būti iškeltas iš dabartinių patalpų dar iki 2011 m., tačiau planams užsitęsus esamoje vietoje tebeveikia iki šiol. Iki 2014 m. iš teritorijos turėtų būti iškelta kalėjimo ligoninė.