Nors girdinčiųjų pasaulis Gedvilei neatrodo priešiškas, ji visgi pripažįsta, kad taisytinų dalykų netrūksta. Visų pirma, pasak jos, girdintieji turi per mažai informacijos apie kurčiuosius, dėl to atsiranda nepasitikėjimo ar net priešiškumo. Taip pat esą būtina operatyviau teikti kompleksišką pagalbą šeimoms, kuriose gimsta negirdintis vaikas.

Susikalbėti su Gedvile Eltos žurnalistei padėjo gestų vertėja, dirbanti Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijoje „Pagava“. Apie savo negalią Gedvilė sutiko kalbėti atvirai, kad galėtų prisidėti prie geresnės kurčiųjų ir girdinčiųjų pažinties.

– Vertėja pasakė, kad esate visiškai kurčia nuo gimimo. Ar jums negalėjo padėti klausos aparatas ar kochlearinis implantas?

– Taip, aš gimiau visiškai kurčia ir man negali padėti jokios priemonės. Aš tiesiog naudojuosi vertimo paslaugomis, kai man reikia.

– Ar jūsų šeimos nariai yra girdintys?

– Taip visi girdintys, ir tėvai, ir abu broliai. Aš esu pirmagimė, gimiau negirdinti ir dar yra du jaunesni broliai, jie girdintys. Mūsų giminėje nėra nė vieno kurčio asmens.

– Gal žinote, kaip reagavo jūsų tėvai, kai sužinojo, kad jų pirmagimė yra kurčia?

– Mano tėvams buvo šokas, jie labai išsigando ir visiškai nieko nežinojo apie kurčiuosius.  Mano tėvai iki man sukako šeši mėnesiai apskritai nežinojo, kad esu kurčia. Labai gerai, kad dabar yra įvesta privaloma tik gimusių kūdikių klausos patikra, anksčiau jos nebuvo. Jei mano tėvai būtų iš karto žinoję, kad aš gimiau kurčia, būtų anksčiau pradėtas tikslingas mano ugdymas, gal anksčiau būtų pradėta mokyti gestų, gestikuliuoti, būtų mažesnis raidos sutrikimas. Bet daug priklauso ir nuo paties vaiko, jo gebėjimų.

– Kada jūs pati supratote, kad esate kitokia nei kiti vaikai?

– Kai su bendrijos „Pagava“ vaikais pradėjau lankyti įvairius užsiėmimus (lankiau dailės būrelį), kai pradėjau lankyti kurtiesiems skirtą mokyklą, mes pradėjome bendrauti gestų kalba. Ir tada aš savo viduje supratau, kad esu kurčia, tada pradėjau atrasti save kaip kurčiąją, savo identitetą.

– Norėčiau paklausti apie jūsų lavinimą, mokymą. Ar jo užteko, kad galėtumėte įstoti į aukštąją mokyklą?

– Kai buvau maža, lankiau girdinčiųjų darželį. Tada pradėjau mokytis kurčiųjų mokykloje (Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčių švietimo centre – ELTA) ir kai baigiau mokyklą, dvylika klasių, tada įstojau į LEU (tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą – ELTA) lietuvių filologijos ir pedagogikos programą. Ir dar buvo tekstų redagavimo grupė, aš papildomai mokiausi dar ir tekstų redagavimo, buvo galima pasirinkti. Labai norėjau išbandyti save keliose srityse.

Mokyklos žinių man visiškai pakako, kad įstočiau į universitetą. (Iš valstybinio istorijos egzamino Gedvilė gavo 100 balų, o kitų trijų dalykų įvertinimai buvo tik šiek tiek žemesni – ELTA).

– Sakėte, kad lankėte girdinčiųjų darželį. Kaip jums sekėsi, ar neskriaudė, nediskriminavo?

– Ne, nieko tokio nebuvo. Darželyje jaučiausi tikrai labai gerai. Visi buvo draugiški.

– Ar bendraujate su girdinčiais žmonėmis, ar turite draugų?

– Tikrai turiu daug pažįstamų girdinčiųjų. Tarkime, mano tėvų draugai, jie girdintys, aš su jais bendrauju. Draugų tarp girdinčiųjų neturiu, bet turiu nemažai pažįstamų. Studijuodama susipažinau su daug žmonių, bendraujame. Tai pažįstami, ne draugai. Bet turiu daug kurčių draugų.

Noriu pasakyti, kad mes puikiai galime gyventi viename pasaulyje, kartu dirbti ir vieni kitiems būti naudingi.

Galiu bendrauti tiek su girdinčiaisiais, tiek su kurčiaisiais. Su girdinčiaisiais aš bendrauju raštu arba kalbėdama, aš galiu kalbėti ir iš lūpų suprasti, ką man sako, jei kalba aiškiai. Žinoma, aš kalbu ne taip, kaip girdintis žmogus, ne tokiu balsu, nes negirdžiu savo balso tardama žodžius, sudėtinga taisyklingai kirčiuoti žodžius, bet galiu susikalbėti. (Kai kurie kurtieji žodine kalba išmoksta kalbėti kurčiųjų mokykloje. Užsispyrusi to išmoko ir Gedvilė – ELTA). Kai labai reikia, dar naudojuosi ir vertėjų paslaugomis.

– Iš kur kurtieji gauna vertėjų, ar jų užtenka?

– Yra Vilniuje Lietuvių gestų kalbos vertimo centras, didžiuosiuose miestuose jis turi padalinius. Į šį centrą kurtieji gali kreiptis, jei reikia paslaugos, pavyzdžiui, Skype programa ar SMS trumposiomis žinutėmis, e. paštu ar kitais būdais. Tai yra nemokama paslauga, valstybė finansuoja. Kai reikia, tada galime užsisakyti.

Bet šiaip gestų kalbos vertėjų Lietuvoje trūksta, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Kurčiųjų studentų vis daugėja, todėl vertėjų reikia daugiau. Aš pati, kai mokiausi universitete, dažnai naudojausi vertimo paslaugomis, bet vertėjų trūkdavo. Jais galėdavau naudotis tik du kartus per savaitę po tris valandas. Paskui sąlygos šiek tiek pagerėjo. Kai negaudavau vertėjų, tardavausi su dėstytoju, kad duotų medžiagą arba bendrakursiai duodavo nusikopijuoti, buvo draugiški.

Bet yra dar viena problema studijuojant – labai trūksta konspektų, nes turint vertėją, žiūri į vertėją ir tuo pačiu dar ir konspektuoti yra labai sudėtinga. Dėl to labai reikėtų konspektuotojo paslaugų.

O šiaip gyvenime kai kokius nors reikalus reikėdavo tvarkyti, vertėjus užsisakydavau iš centro, bet  aš esu gana savarankiška, reikalus susitvarkau ir pati.

– Kaip jūs jaučiatės mūsų visuomenėje? Ar jums gera, ar nėra problemų?

– Šiaip iš tikrųjų jaučiuosi labai gerai. Vienintelė bėda yra informacijos neprieinamumas. Trūksta gestų kalbos vertimų, trūksta titrų televizijoje. Situacija šioje srityje gerėja ir tikiu, kad ateityje bus dar geriau.

– Kodėl pasirinkote studijuoti lituanistiką?

– Man lietuvių kalba labai patiko, labai ją mėgau. Svajojau, kad ateityje galbūt būsiu lietuvių kalbos mokytoja ir mokysiu kurčiuosius. Lietuvoje mes, kurtieji, kalbame lietuvių gestų kalba.

– O kaip jūs bendraujate su savo šeima?

– Mano tėvai ir broliai nemoka gestų kalbos, mama šiek tiek moka gestų pagrindus. Tai mes bendraujame šnekamąja kalba. Aš suprantu, ką jie man sako ir galiu atsakyti.

– Ar jūs turite darbą?

– Taip turiu, žurnale „Ateitis“ aš nuotoliniu būdu redaguoju tekstus. Gavau pasiūlymą ten dirbti ir sutikau.

– Ar jums pavyksta savarankiškai pragyventi?

– Aš gyvenu viena, savarankiškai. Man užtenka pajamų pragyventi. Dirbu, gaunu atlyginimą ir dar sportuoju, sporte gaunu stipendiją. Aš užsiimu orientavimosi sportu ir gaunu stipendiją, nes olimpinėse žaidynėse (Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse – ELTA) esu iškovojusi medalį ir dėl to valstybė man moka stipendiją, kad toliau treniruočiausi, kad galėčiau įsigyti sporto inventoriaus. Buityje kokių nors sunkumų dėl to, kad esu kurčia, neturiu, viską susitvarkau pati.

– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?

– Dažniausiai labai daug treniruojuosi. Taip pat labai mėgstu skaityti knygas, skaitau visokias, iš įvairių sričių, kas sudomina, tą ir skaitau, grožinę literatūrą irgi labai mėgstu. Taip pat mėgstu daug būti gamtoje, keliauti.

– Norėjau paklausti apie jūsų tėvus, kokių jie profesijų? Ar jiems nereikėjo keisti gyvenimo būdo, planų kai paaiškėjo, kad jų dukra yra kurčia?

– Jie abu yra baigę inžineriją. Tėtis dirba statybų sektoriuje, o mama – batų parduotuvėje. Ne, jiems tikrai nieko nereikėjo keisti dėl manęs. Jie užaugino tris vaikus. Mano šeimoje viskas buvo gerai. Tėvai stengėsi kuo daugiau man duoti.

Deja, aš žinau ir blogesnių pavyzdžių. Įvairių būna reakcijų, kai sužinoma, kad vaikas kurčias. Labai priklauso nuo to, kiek tėvai turi informacijos apie kurčiuosius apskritai. Iš pradžių jie dažniausiai gauna tik tokią informaciją: jūsų vaikui reikia klausos aparato ar kochlearinio implanto ir viskas. O plačiąja prasme apie kurčiuosius, apie bendruomenę ir kitus dalykus informacijos jie operatyviai negauna, ir tai yra labai blogai.

– Ką jūs norėtumėte pasakyti girdintiems žmonėms?

– Noriu pasakyti, kad mes puikiai galime gyventi viename pasaulyje, kartu dirbti ir vieni kitiems būti naudingi.

– Ar galėčiau paklausti apie širdies reikalus?

– Žinoma. (šypsosi)

– Ar jūs turite draugą? Ar kurtieji kuria šeimas tik savo rate?

– Ne, draugo aš neturiu. (šypsosi). Kurčiųjų bendruomenėje viskas vyksta lygiai taip pat kaip girdinčiųjų. Šeimų būna visokių. Tuokiasi ir abu kurtieji, ir su girdinčiaisiais. Tikrai būna, kad girdinčios išteka už kurčiųjų ar atvirkščiai. Arba būna, kad šeimas sukuria neprigirdintys. Bet susipažįstama dažniausiai besisukant toje pačioje kurčiųjų bendruomenėje, tik toks skirtumas.