Į Vingio parką tądien sugūžėjo apie pusantro šimto tūkstančių žmonių. Kaip ir nuotraukoje užfiksuoti žmonės, daugelis čia atėjo savo ausimis išgirsti paslaptį, apie kurią net užsiminti sovietmečiu buvo draudžiama.

Dainuojanti revoliucija prasidėjo anksčiau

Garsi dainininkė Veronika Povilionienė – ta pati moteris, užfiksuota fotografo Zenono Nekrošiaus nuotraukoje. Kaip ji atsidūrė šiame mitinge? Ir kodėl rugpjūčio 23-iąją ji kasmet prisimena su šiurpuliu?

„Mano šeimoje tas sambrūzdis visą laiką buvo, ir tautoje jis buvo, tik gal labiau paslėptas. Mes vaikystėje slapstėmės nuo išvežimo, buvau vaikas dar, tėvukas buvo pasienio policininkas prie Lenkijos sienos, ir mano giminė visi gimę Seinų apskrityje. Bet taip jau išėjo, kad tėvukas Marijampolės apylinkėse slapstėsi, tai vienur, tai kitur, bet likom neišvežti“, – dramatišką vaikystę atsimena V. Povilionienė.

Moteris pasakoja, kad dar gerokai iki Sąjūdžio įsitraukė į taikią Dainuojančią revoliuciją. Folkloro ansambliai pradėjo burtis dar septintajame dešimtmetyje. Niekas tuo metu negalėjo paaiškinti, kodėl jaunimui prisireikė klausytis nepopuliarių lietuviškų dainų ir šokti, atrodytų, senamadiškus šokius, kurių net jų tėvai nebemokėjo. V. Povilionienė atsimena vieną Vasario 16-ąją, kuri sutapo su Užgavėnėmis – smagi persirengėlių kompanija važiavo autobusu ir... pradėjo šokti. Net kaimynai, kurie tapo to liudininkais, stebėjosi, kaip drąsus jaunimas nepabijojo surengti šokių autobuse.

Sovietinė sistema buvo bejėgė prieš didelį jaunų žmonių entuziazmą važinėti po senus kaimus, kalbinti senolius, rinkti senas lietuviškas dainas, o po to paslapčia jų mokytis ir vienu balsu traukti. Žygeiviškas jaunimas važinėdavo į Baltarusiją, į senuosius lietuviškus kaimus, vykdavo ekspedicijos. Veronikos vyras su Kauno žygeiviais lankėsi Voronežo srityje, ten kur buvo tremiami ištisi kaimai 1831 m. sukilimo dalyvių. „Ir nors niekas ten lietuviškai nebekalbėjo, bet visi dar dainavo lietuviškai“, – atsimena pašnekovė.

Vyras – politinis kalinys

V. Povilionienė pasakoja, kad jos aplinkos žmonės domėjosi tautos praeitimi ir tikrąja istorija. Nors oficialiai skelbiamoje Lietuvos istorijoje visą sovietmetį buvo nutylima apie Lietuvos okupaciją nulėmusį Stalino ir Hitlerio slaptą susitarimą, šen bei ten buvo galima nugirsti gandų apie kažin kokį Molotovo–Ribentropo paktą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 23 dieną. Kai informacija apie šį slaptą susitarimą pateko V. Povilionienės vyrui Vidmantui Povilioniui į rankas, jis nutarė ko nors imtis, kad apie jį sužinotų kuo daugiau žmonių.

Vaikai žinojo kas tai yra Nepriklausomybė ir kai kiti ant eglutės kabindavo žvaigždę, pas mus Trispalvė būdavo, vaikai žinojo jos spalvas ir Lietuvos himną. Turėjom seną patefoną, prisukdavom ir klausydavom to himno.

„Mano vyras politinis kalinys, 1973 m. suimtas už Molotovo–Ribentropo pakto platinimą iš Bostono enciklopedijos”, – dramatišką savo vyro likimą nusako V. Povilionienė. Jos vyras išplatino informaciją apie šį istorinį suokalbį labia paprastai – 1972 m. vasario 16 d. kauniečiai rado savo pašto dėžutėse pogrindinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ atsišaukimus apie Molotovo–Ribentropo paktą.

V. Povilionis buvo apkaltintas Molotovo–Ribentropo pakto išsigalvojimu ir nuteistas kelerius metus kalėti ypatingų valstybinių nusikaltėlių lageriuose. Povilioniams rugpjūčio 23 d. visam gyvenimui įsiminė kaip ypač didelės neteisybės ir jų šeimai padarytos skriaudos diena. 1988 m. kai Lietuvoje sprogo pritvinkęs išsilaisvinimo troškimas ir žmonės pilnutėliais autobusais iš atokiausių kampelių vyko į Sąjūdžio mitingus, Povilioniai negalėjo likti nuošalyje.

Sąjūdį rėmė dainomis

V. Povilionienė prisimena, kaip prasidėjus Sąjūdžiui, pirmuosiuose mitinguose daugelis žmonių skambant lietuviškoms dainoms tik žiopčiodavo arba žodžius skaitydavo iš lapelių. Tačiau jau pirmąją Sąjūdžio vasarą tarytum iš naujo atgimė senosios lietuviškos dainos ir netrukus V. Povilionienei jau pritardavo tūkstantinės minios. „Vaikai žinojo kas tai yra Nepriklausomybė ir kai kiti ant eglutės kabindavo žvaigždę, pas mus Trispalvė būdavo, vaikai žinojo jos spalvas ir Lietuvos himną. Turėjom seną patefoną, prisukdavom ir klausydavom to himno“, – pasakoja ji.

„Mano tėvukas ir seneliai – jie dar tikėjo tuo, kuo jau netikėjo jaunesnės kartos žmonės. Tuo, kad mes būsim laisvi. Mano vyras tikėjo, vaikai tikėjo“, – apie tikėjimą Nepriklausomybe pasakoja dainininkė. Ji atsimena dieną, kai iš mokyklos parėjęs sūnus papasakojo, jog per pamoką reikėjo visiems pasidaryti kepuraites. Kai mokytoja pamačiusi, kokią kepuraitę jis padaręs, liepė tuojau kišti užantin ir niekam nerodyti. „Tai ką tu padarei? – Gedimino stulpus“, – sūnaus atsakymą atsimena V. Povilionienė.

Priešingai nei jos vyras, V. Povilionienė nebuvo aktyvi sąjūdietė, tačiau nepraleisdavo svarbių Sąjūdžio renginių ir akcijų. Prasidėjusį judėjimą ji rėmė savo dainomis. „Kadangi aš buvau dainų užvedėja, tai kur tik eidavome su folkloriniais kolektyvais, eidavome žmones palaikyti. Aš nebuvau Sąjūdžio narė, bet tauta visa eidavo ir vienodai dalyvaudavo. Buvo gražus laikas, nes mano tėvukas dar buvo gyvas ir dar to Atgimimo sulaukė. Man tai buvo didelis dalykas, nes žmonės to atstatymo labai laukė, mano tėvai ir seneliai, jiems tai buvo labai labai svarbu, kad ji, Nepriklausomybė vėl grįžtų“, – artimųjų lūkesčius atsimena dainininkė.