Kauno gatvėse vis dažniau greta automobilių pedalus mina dviratininkai, tačiau jie nesijaučia saugūs. Galimybę lėkti su vėjeliu jiems suteikė tik dviračių maratonas – ta proga kai kurios gatvės buvo uždarytos.

Trasa tiktų čempionatams

Vakar Kaune karaliavo dviračių šventė – „Kauno Akropolio dviračių maratonas“. Renginyje iš anksto užsiregistravo apie 700 dviračių mėgėjų ir sportininkų iš įvairių Lietuvos miestų bei Latvijos. Laikinai uždraudus transporto eismą dviratininkų trasa tapo M.K.Čiurlionio tiltas ir Europos pr., nutiestas gana neseniai.

Maratono organizatorius Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius aiškino, kad kokybiška asfalto danga toli gražu nebuvo vienintelis trasos pasirinkimo veiksnys. „Dviračių sporto specialistai šią trasą įvertino labai gerai, čia galėtų vykti ir Lietuvos čempionatai. Ji saugi, jos danga gera, įdomus reljefas. Dviratininkai gali išbandyti ir staigius posūkius, ir įkalnę. Kitaip tariant, trasa patraukli savo įvairove, be to, ji puikioje vietoje, miesto centre, puikiai pristato Kauną svečiams“, – maratono maršrutu džiaugėsi L.Vainius.

Pats L.Vainius teigė dviračiu Kaune važinėjantis ištisus metus ir gatvių būklė jo niekada netrikdo. „Duobės gatvėse mažina automobilių greitį, tuomet ir aš jaučiuosi saugesnis“, – šypsojosi dviračių entuziastas.

Mandagumo nebūna per daug

L.Vainius pastebėjo, kad šiais metais pagausėjo kauniečių, kuriems dviratis tapo susisiekimo priemone. Jis pats nevengia judrių gatvių, nors ir mano, kad automobilių vairuotojams mandagumo trūksta. „Iki Olandijos ar Švedijos eismo kultūros mums tikrai dar labai toli. Tai matyti ir iš eismo įvykių statistikos“, – pastebėjo dviratininkas.

Paklaustas apie dviratininkų eismo kultūrą, L.Vainius nebuvo toks griežtas: „Manau, daugelis dviratininkų turi vairuotojų pažymėjimus ir moka Kelių eismo taisykles“, – svarstė L.Vainius. Vis dėlto jis pripažino, kad gatvėmis bet kaip važinėjančių paauglių, kurie dar negali turėti vairuotojo pažymėjimo, tikrai niekas nekontroliuoja.

L.Vainius pastebėjo, kad dviratininkams Kaunas kasmet tampa vis patogesnis. Šiais metais planuojama nutiesti dar keletą naujų dviračių takų. Jau antri metai savivaldybėje numatoma lėšų dviračių takams prižiūrėti. Tai, kad nemažai daliai kauniečių, norinčių iš miesto centro grįžti namo į miegamuosius rajonus reikia įveikti gana dideles įkalnes, L.Vainiui – jokia problema.

„Gyvename dviejų upių santakoje – toks mūsų miesto reljefas, ir reikia prie jo priprasti. Pats geriausias būdas – kuo dažniau dviračiu minti į kalną. Po trečio karto pasidaro paprasta ir lengva“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vairuotojai – netolerantiški

Dviračių maratono dalyvaviai įvairiai vertino dviračių infrastruktūrą Kaune. Kaunietis Kostas Mackevičius šiltuoju metų laiku į darbą miesto gatvėmis skuba dviračiu – sako, kad taip ir pasportuoja, ir sutaupo degalų, ir neteršia miesto.

Kaunietis Albertas Palaima lėkti greta automobilių nedrįsta. „Man svarbu judėti -- maždaug tris kartus per savaitę išlekiu pasivažinėti dviračiu. Bet, jei reikia važiuoti kokiu nors tikslu, renkuosi automobilį. Kaune važiuoti dviračiu ir šaligatviais, ir gatvėmis nepatogu – vairuotojai signalizuoja, spaudžia prie šalikelės. Be to, palikti dviratį – nesaugu, nes pavogs“, – aiškino A.Palaima, dirbantis savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriuje.

Jis atkreipė dėmesį, kad ne visi dviratininkai laikosi Kelių eismo taisyklių, kai kurie gal jų nė nemoka. Pavyzdžiui, kad per pėsčiųjų perėją dviratį privalu vesti nulipus nuo jo. A.Palaima yra matęs ir „drąsuolių“, kurie dviračiu važiuoja prieš automobilių eismą.

Nėra kur nusiprausti

„Man dviratis – tik pramoga. Tiesą sakant, nė neturiu savo dviračio, norėdama dalyvauti maratone, jį pasiskolinau“, – pasakojo kaunietė Karolina. Net ir įsigijusi savo dviratį, į darbą tikriausiai juo nevažiuotų. „Nėra kur saugiai dviratį palikti. Be to, gerai pamynus pedalus, darbe nebūtų kur nusiprausti“, – važiavimo dviračiu minusus vardijo jauna moteris.

Maratono dalyviui iš Vilniaus Juozui Kliukui šios problemos neegzistuoja. „Man dviratis – pagrindinė susisiekimo priemonė, automobilį pardaviau. Iš Vilniaus į Kauną atvykau traukiniu, dviratį atsivežiau kaip rankinį bagažą“, – sulankstomą transporto priemonę rodė vilnietis. Jo dviratis – nedideliais ratais, telpa į specialų maišą, o šis atitinka bagažui keliamus reikalavimus. Tad už dviračio pervežimą viešuoju transportu nereikia primokėti.

Svečias teigė nemanantis, kad Vilniuje sąlygos važiuoti dviračiu geresnės nei Kaune. „Ir Vilniuje dėmesys – tik automobiliams. Žvėryne bandė rengti dviračių taką, o išėjo automobilių stovėjimo aikštelė“, – pasakojo J.Kliukas.

Reikia dviratininkų pažymėjimų?

Kadaise dviračių sostine buvo tituluojami Šiauliai. Į dviračių šventę Kaune atvykęs šiaulietis Gintaras Galinskis mano, kad mūsų miestas dabar labiau tinka dviratininkams nei Šiauliai.

„Štai leidausi dviračiu vienu taku – labai geras. Gali drąsiai važiuoti dviračiu, nereikia lįsti į gatvę“, – įvertino svečias, anksčiau po Kauną daugiausia važinėjęs automobiliu.

Kelias dešimtis metų dviračiui ištikimas ir į darbą juo važiuojantis šiaulietis mano, kad minti gatvėje greta automobilių – nesaugu. Jis visada dedasi šalmą, velkasi ryškią liemenę su atšvaitais. Tą patį pataria daryti ir kitiems.

G.Galinskio įsitikinimu, tam, kad dviratininkas būtų pripažintas lygiaverčiu eismo dalyviu, jis turi ir atitinkamai elgtis: ištiesti ranką prieš posūkį, važiuoti kuo arčiau kelkraščio.

Patyrusiam dviratininkui teko matyti ne vieną gatve riedantį naujoką, šiurkščiai pažeidžiantį eismo taisykles. G.Galinskis siūlo, kad dviratininkai, norintys važiuoti gatve, privalėtų gauti specialius dviratininkų pažymėjimus, įrodančius, kad moka taisykles, o jas pažeidusieji turėtų būti baudžiami.