Svarstote, gal atšilus orams iškeisti automobilį į dviratį? Svarstyti verta, mat taip ne tik sutaupysite pinigų, pasimankštinsite, bet ir įkvėpsite kur kas mažiau ore sklandančių teršalų.

Salone oras blogesnis

"Ne, tikrai nepersėsiu ant dviračio. Visai nenoriu kvėpuoti tais teršalais iš automobilių išmetamųjų vamzdžių", – ne vienas vairuotojas būtent tokiais argumentais atremia raginimus rinktis dviratę transporto priemonę.

Tačiau tyrimai parodė, kad užterštu oru tose pačiose miesto teritorijose daugiau kvėpuoja žmonės, sėdintys automobiliuose, o ne ant dviračių. Į automobilių salonus patekusios kietosios dalelės ilgai neišsiskirsto. O dviratininkai jų įkvepia mažiau, mat kenksmingas daleles išnešioja vėjas. Ypač didelę teršalų dozę gauna spūstyse stovinčių automobilių vairuotojai ir keleiviai.

Tokią išvadą padarė ES projekto VECTOR dalyviai – dviratininkų organizacijos iš Olandijos, Vengrijos, Vokietijos ir Lietuvos. Prieš daugiau nei dvejus metus startavusio projekto rezultatai šiomis dienomis pristatyti Lietuvos aplinkos ministerijoje.

Ypatingas dviratis

Kokiu oru kvėpuoja Vilniaus dviratininkai, tirta praėjusių metų gegužę. Tąkart po sostinę ratus suko specialia įranga "apginkluotas" dviratis. Smulkių kietųjų dalelių koncentracija ore matuota įvairiose sostinės vietose. Ne tik matuota, bet ir įrašinėtas vaizdas – taip buvo galima nustatyti taršos šaltinį.

"Važiavome gatvėmis, šaligatviais, ten, kur daugiau medžių. Apsukome ratą nuo stoties per Olandų gatvę, Senamiestį, Konstitucijos prospektą. Matavome ne bendrą taršą, o taršą kai kuriose vietose. Orą tyrėme nuo 14 iki 16 val. Galiu pasakyti, kad vidutinis automobilių greitis tuo metu buvo apie 20 km/val. Dviračiu judėjome kiek lėčiau, bet atsilikome labai mažai", – pasakojo Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininko pavaduotojas Frankas Wurftas, Lietuvoje gyvenantis dešimt metų.

Paaiškėjo, kad didžiausia kietųjų dalelių koncentracija buvo prie stoties – ten daug autobusų, tarša didesnė ir dėl traukinių. Apskritai daugiausia kietųjų dalelių į orą išmeta sunkvežimiai ir dyzeliniais degalais varomi automobiliai. Dviratininkui prasilenkus su jais, oro taršą matuojanti įranga į kompiuterį siųsdavo signalą, jog leistinos normos smarkiai viršytos.

Bet orą teršia ne tik automobiliai. "Mynėme pro Vilniaus universitetą. Prie jo susirinkę studentai traukė dūmą. Mūsų aparatas iš karto užfiksavo, jog šioje vietoje padidėjusi tarša", – šyptelėjo F.Wurftas.

Barjerai – efektyvūs

Tokiu pat metodu ir ta pačia įranga oro užterštumą specialistai tyrė ir Utrechte Olandijoje, Hamburge Vokietijoje bei Budapešte Vengrijoje. Budapešte ir Vilniuje oro tarša buvo dukart didesnė nei Utrechte ir Hamburge.

"Utrechto centre ribojamas automobilių eismas, o Hamburge jau seniai važinėja autobusai, kuriuose yra dyzelinių degalų filtrai. Be to, Hamburgas yra arčiau jūros, vėjas nuneša teršalus", – įvairių miestų oro taršą lygino F.Wurftas.

Didžiausia tarša paprastai fiksuojama siaurose miestų gatvėse, kuriose stūkso aukšti namai ir vėjas negali išsklaidyti kietųjų dalelių. Daug jų susikaupia ir požeminėse perėjose, tuneliuose.

Pastebėta, jog barjeras tarp važiuojamosios dalies ir dviračių tako taršą mažina. Jeigu šis barjeras – betoninė tvorelė ar tankūs krūmai, dviratininkas kvėpuoja švaresniu oru. Tačiau aukšti medžiai pažeme sklandančių kietųjų dalelių nesulaiko. Akivaizdaus skirtumo dviratininkas nepajus ir tada, jei važiuos ne gatve, o šaligatviu.