Ne tik puikiu humoro jausmu garsėjantis D.Katkus surimtėja tada, kai kalba pasisuka apie bendrą kultūros lauką, Vilniaus miesto savivaldybės požiūrį bei aplinką, kurioje apstu populiariosios kultūros.

1965 m. styginių kvartetą, vėliau tapusį orkestru, įkūręs D.Katkus sakė net ir nežinantis, kodėl sulaukė tokios sėkmės. Tačiau, matyt, į vieną sukrito kelios svarbios aplinkybės.

"Tais laikais Filharmonija buvo diktatorius. Kam "duodavo" koncertus, spręsdavo meno vadovas ir direktorius. Stovėdavo eilės prie direktoriaus kabineto ir maldaudavo koncertų. Tie maldautojai dažniausiai buvo jaunimas.

Prie aktorių namų suorganizavau jaunųjų muzikos atlikėjų sekciją. Pradėjome burti kolektyvus, kurie nebuvo Filharmonijos kolektyvai, o juk anksčiau be Filharmonijos niekas nieko negalėjo", – prisiminė D.Katkus.

Vėliau styginių kvartetas augo, o poreikį diktavo ir publika. Netrukus Šv. Kristoforo orkestrui sukaks 25 metai.

Nors iš orkestro vyriausiųjų dirigentų D.Katkus pasitraukė, tačiau veiklos jam nestinga, netrūksta ir koncertų. Nuo 1960 m. Vilniuje gyvenantis D.Katkus šį miestą vadina savo namais, tačiau vietos valdžios požiūriu sako esąs nusivylęs.

– Ilgą laiką vadovavote Vilniaus miesto Šv. Kristoforo orkestrui, o dabar ar nestinga veiklos?

– Aš esu garbės dirigentas. Man 76 metai. Tad pažiūrėjau iš šalies: Viešpatie, ką aš čia stumsiuosi iki grabo? Yra jaunų dirigentų, kuriems reikia duoti postūmį. Atėjo puikus dirigentas. Ir labai gerai, kad jis atėjo. Orkestras toliau aktyviai koncertuoja.

24 metus kariavau su Vilniaus miesto savivaldybe. Finansavimas buvo toks: kiek Katkui duosime pinigų, kad nebūtų per daug? Bet turi būti žinoma, kiek pinigų reikia, kad būtų galima išlaikyti orkestrą.

Galvojom: nueisime ir parodysime, kaip reikia daryti. O ką ten parodysi? Ten vaidinti reikia. Tada pagalvojau, kad geriau apsimesiu durniumi. Įsivaizduojate, kaip žmonėms juokinga? Sako: profesorius, o durnas.

Visos Europos sostinės turi savo aukštosios kultūros kolektyvus, daugybė miestų turi. Klaipėdos kamerinis orkestras turi nuolatinį finansavimą – etatus, įsikūrė Šiaulių orkestras – irgi turi etatus, Panevėžio kamerinis orkestras – turi. Kaunas turi simfoninį orkestrą, kvartetą, dūdų orkestrą, bigbendą. Tuo pasirūpina savivaldybės. O Vilnius neturi.

Bandžiau siekti, kad Vilniaus miesto savivaldybė būtų miesto kultūros centras, kad rūpintųsi miesto kultūra. O jie buvo meno saviveiklos rėmėjai, išdalydavo neaiškiems ansambliukams. Norėjau, kad tai būtų aukštosios kultūros institucija, kuri rūpintųsi kokybiška kultūra. Bet man to nepavyko padaryti.

Mes visą laiką kariavome, o mums mažino pinigus. Juk iki šiol dar nėra išspręstas mūsų finansavimas. Kovojome su savivaldybės valdžia, kad Vilniuje būtų profesionalus kamerinis orkestras. Nesuprantu, kas jie per žmonės?

Politika pasidarė savo interesų realizavimo vieta. Ir viskas. Arba yra žmonės, kurie negabūs, profesijos neturi, tai čia bent algas gauna ir nieko nereikia daryti.

– Jaučiate apmaudą?

– Ne tik aš. Oskaras (Koršunovas) irgi su savo teatru. Jie pasiekė pasaulinę karjerą. Mūsų orkestras taip pat yra profesionalus. Mes reprezentuojame Vilnių. Ir mes – ne popsas. Kai išvažiuojame į Paryžių, yra užrašyta, kad tai – Vilniaus miesto orkestras.

Netrukus bus 25 metai, kaip mūsų "neįsteigia". O tai reiškia, kad žmonės, kurie ateina groti, neturi jokių socialinių garantijų. Jie ateina, pagroja, gauna nedidelius honorarus, kiekvieną mėnesį su jais sudarome sutartis. Mūsų orkestras yra geras, europinio lygio, esame aukštai vertinami. Bet savivaldybės merui nusispjauti. Visiems merams.

– Netrukus vyks savivaldybių tarybų ir tiesioginiai mero rinkimai. Jau žinote, už ką balsuosite?

– Nežinau. Pas mus yra didžiulė politinė tragedija, į politiką nebeina padorūs žmonės. Politika pasidarė savo interesų realizavimo vieta. Ir viskas. Arba yra žmonės, kurie negabūs, profesijos neturi, tai čia bent algas gauna ir nieko nereikia daryti. Jūs pažiūrėkite, ką jie kalba? Kad ir Seime. Apskritai rinkimai yra didžiulė piaro banga. Ir man niekas neuždraus pasakyti, kad tapsiu prezidentu, o kai juo tapsiu, tai pensijos bus po 2,5 tūkst. eurų. Žmonėms žada, o jie ir tiki.

Mes savo laiku buvome įkūrę Lietuvos piliečių chartiją. Tai buvo visuomeninė organizacija, nors turėjome savo atstovus Seime, tačiau partijos taip ir neįregistravome. Toje chartijoje buvo aukščiausios klasės intelektualai. Pamenu, imdavome seimūnų kalbas ir analizuodavome kaip nesąmonių rinkinį. Dažniausiai politikai kalba savo asmeninių interesų vardu.

Įdomu, kokią literatūrą skaito Skvernelis? Kas yra jo dvasinis idealas? O Karbauskis? Koks jo meno skonis?

– Ramūnas Karbauskis yra Seimo kultūros komiteto pirmininkas.

– Kad ir Viešpats Dievas. Tai neturi reikšmės. Institucija ir žmogus nėra tas pats.

– Kalbant apskritai apie Vilniaus kultūros lauką, kokias tendencijas pastebite?

– Kas antrus metus rašydavau, kokia turi būti miesto kultūros politika. Esmė jos yra kokybė. Miestas turi jausti atsakomybę už gyventojų kultūrinį lygį. Yra labai paprasti dalykai. Per simfoninius koncertus niekas negeria alaus. Po tokio koncerto niekas nevartoja narkotikų. Kalbu ne apie popsą, bet apie buvimą kartu per kultūrą ir dvasinius atradimus.

Žinoma, kad reikalingos ir pramogos. Bet dabar visa televizija jau yra popso rankose, negirdėsite net ir mažos pjesės. Nėra jų. LRT panaikino kultūros kanalą, dabar ten sportas ir popsas. Yra tokie labai talentingi vaikai Maknickai. Jų koncertą LRT transliavo šeštą valandą ryto. Suprantate, šeštą valandą ryto?

O kalbant apie arklį, tai klausimas buvo toks: statyti arklį ar nestatyti? Beje, tas arklys neturi jokios meninės vertės. Tai yra tikras, švarus kičas. Bet! Juk jis panašus į Lietuvos herbą.

O pramoginė visuomenė yra nemąstanti visuomenė. Aš vieną kartą sukūriau populiarią dainą – lygiai per tris minutes. Nes melodinės nuotrupos skraido ore, jų apstu. Man juokinga, kai giriasi kompozitorius, kuris niekur nesimokė, kad parašė penkis tūkstančius dainų. Popse labai daug visko, bet ten mokytis nereikia. Mergaitės viena kitą mėgdžioja, jos visos dainuoja vienodai. Tik vienetai originalių.

Yra labai kūrybingų žmonių, kurie sugeba atrasti stilių ir pramogose. Tie patys bitlai. Jie egzistuoja atmintyje, tiesoje.

O mes esame Lietuvoje, ir reikia palaikyti asmeninius ryšius – gerti su jais, dalyvauti visur, bendrauti neformalioje aplinkoje, susidraugauti. Visi taip daro. Juk konkurencija žvėriška, o uždangaliukas, kuris duoda gyvenimą, visą laiką siaurėja. Visi po juo netelpa.

– Jūs pats irgi esate dalyvavęs komerciniuose televizijų projektuose, kur kokybės bei aukštosios kultūros kažin ar buvo.

– Taip. Galvojom: nueisime ir parodysime, kaip reikia daryti. O ką ten parodysi? Ten vaidinti reikia. Tada pagalvojau, kad geriau apsimesiu durniumi. Įsivaizduojate, kaip žmonėms juokinga? Sako: profesorius, o durnas.

– Vilniuje nerimo ginčai dėl Lukiškių aikštės. Kokia jūsų nuomonė?

– Visų pirma ši aikštė turi savo istoriją. Kalbant apie Gedimino prospektą, KGB rūmus. Dvi ašys. Miestas turi turėti reprezentacinę vietą, todėl tokia aikštė turi būti. Greta jos – barokinė bažnyčia. Architektas turi į tai atsižvelgti. Bėda, kad nei ideologinio, nei architektūrinio sprendimo nėra. Kas yra dabar – ne sprendimas. O kalbant apie arklį, tai klausimas buvo toks: statyti arklį ar nestatyti? Beje, tas arklys neturi jokios meninės vertės. Tai yra tikras, švarus kičas. Bet! Juk jis panašus į Lietuvos herbą.

– Tačiau Kaunas tą, anot jūsų, arklį ėmė ir pastatė.

– Bet tai klausykite! Juk tai Kaunas. O Kaunas yra Kaunas. Kauniečiai net Šustauską meru buvo išrinkę.

Tiesą sakant, nepasakyčiau, kad jis, pastatytas Kaune, blogai atrodo. Gaila tik, kad menas ten išbrauktas visiškai. Jokios raiškos nėra. Visi menininkai sukilo, kai pamatė. Košmaras. O politikams tiko. Tai tegul ir stovi.