Dramaturgė kalbasi su aktorėmis Nele Savičenko, Rasa Samuolyte, Viktorija Kuodyte, Aldona Vilutyte, Virginija Kuklyte, Severina Špakovska ir Gintare Latvenaite apie teatrą, vidines baimes ir pamokas. Spektaklis OKT Studijoje - jau spalio 31 d. bei lapkričio 1 d.

Birutė: Dažniausiai klasikinių pjesių pagrindiniai vaidmenys skirti vyriškiems personažams. Tačiau nors moterų vaidmenų teatre mažiau – dažnai jie tampa nepamirštamais. Kuris jūsų kurtas vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?

Nelė: Kai tu, būdamas dar studentu, gauni vaidmenį teatre, tai ir tampa įsimintiniausiu vaidmeniu. Ir nors jis labai sunkiai sekasi, lyginant su profesionalais šalia, esi nerangus, vaidmuo kerėpliškas ir nelabai vykęs – labai juo tiki. Pirmas toks buvo M. Gorkio „Dugne“, Natašos personažas. Paskui buvo kitas etapas. Tikriausiai ryškiausias ir visai kitoks amplua teko J. Sartro „Už uždarų durų“, Estelės vaidmuo. Kiekvienas periodas turėjo svarbų vaidmenį. Visi OKT kurti vaidmenys – įsimintini, brangūs, sudėtingi, kiekvieną kartą reikalaujantys naujo impulso.

Gintarė: Nelė priminė apie pirmuosius vaidmenis. A. Morgan pjesėje „Švelnumas“ vaidinau Hen. Nuo šio vaidmens viskas ir prasidėjo. Jį pamatęs, Marius Ivaškevičius pasiūlė Tuminui paimti mane į „Madagaskarą“. O šiaip, ryškų pėdsaką ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime paliko Celinos vaidmuo Ivaškevičiaus „Mistre“. 

Rasa: Dabar galvoju, kas tas „įsimintinas“ vaidmuo. Kaip ir neklasifikuoji tų vaidmenų. Gal įstringa tie, kurie arba daug kančių sukelia, arba daug džiaugsmo. Tie, kurie susiję su stipriomis emocijomis arba kažkokiu vidiniu supratimu. Atsimenu, repetavom M. Maryenburgo „Ugnies veidą“, kai supratau, kad visiškai nemoku vaidinti. Niekaip nesuprantu, „iš kokio galo“ reikia pradėti, o intuicija tyli. Kažkaip buvo toks laikas. Prieš tai buvę vaidmenys tarsi vedė mane, atrodė, kad jau buvai daug supratusi, jau buvo kokie du trys metai po akademijos baigimo, bet ten buvo visiška duobė. Žodžiu, buvo toks jausmas, kad kažkas tave „meta iš akademijos“. Tik, šiuo atveju, pati „mečiau save iš akademijos“. O pavyzdžiui, po „Romeo ir Džiulijetos“ supratau, kas yra laisvė.

Aldona: Nors ir neklasifikuoji, vis tik norėtųsi įvardyti tris spektaklius, net ne vaidmenis, spektaklius, kurie man yra svarbūs. Tai buvo kriziniai etapai, tuo metu mano gyvenime keitėsi dalykai, vyko permainos. Išėjimai iš teatro, asmeniniai pokyčiai. Buvo keistas ir įdomus procesas, kai mes keturiese repetavom spektaklį pagal keturias Šekspyro pjeses, „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Pusę metų nagrinėjom Šekspyrą ir po to padarėm tokį kaip ir koliažią. Pats žaidimas Šepkspyru man buvo atradimas kaip aktorei, žaidimas teatru. Bet žodyje žaisti nėra tik smagumas, į tą žodį telpa labai daug dalykų. Po to nusprendžiau išeiti iš visų teatrų ir stoti į magistratūrą. O į magistratūrą aš stojau gal po dešimt metų nuo studijų baigimo. Tuo metu įsiminė su Vaitkumi ir Bagdonu kurtas  spektaklis „Juodvarnis“. Ir kitas spektaklis, kurį iki šiol vaidinu, ir kuris man labai brangus – „Mašininkai“. Tai yra vaidmenys ir spektakliai, kurie tampa žymiai daugiau, nei tik vaidmenimis.

Viktorija: Man, kaip ir Nelei, vaidmuo, kurį pasiūlė kurti akademijos baigimo metu, pasiūlymas vaidinti profesionalioje scenoje buvo vienas keisčiausių ir įsimintiniausių. Tai buvo Nekrošiaus „Mažosios tragedijos“, pagal Puškiną. Kaip ir Rasa, aš supratau, kad nors jau ir esu baigusi akademiją, visiškai nieko nesuprantu apie teatrą. Žinoma, suvokti Nekrošiaus pasaulį, dar yra sudėtingiau, ypač, būnant tokio amžiaus. Ten vaidinau Laurą, kapų mergaitę, kuri tiesiog lakstė po sceną su balta suknele, truputį dainavo, truputį šoko, per fortepijoną su koja braukė… O man, ką tik baigusiai fortepijoną, kilo nemažai klausimų dėl tokių sprendimų. Bet tiesiog dariau, ką liepė režisierius. O keisčiausia buvo, kad buvau nominuota geriausiam antraplaniui vaidmeniui ir tada aš dar labiau įsitikinau, kad suprasti, kas yra ta „sėkmė“ yra neįkandama mįslė. O paskui, visa kita plejada vaidmenų, vienareikšmiškai susijusi su tuo, kas vyko gyvenime. Tiesiog, aiškiai atsimenu, kas vyko su „Trim seserim“, tai buvo šeimos kūrimas. Ir aš atsimenu ne spektaklį, o tai, kas vyko tuo metu, spektaklis buvo kaip atspindys. Tas pats buvo su Hamletu, buvo kita situacija, tas pats su Makbetu. Ir po Nekrošiaus plejados staiga papuoliau pas Gintarą Varną. Kaip tik tada mirė mano tėtis – ir tuo metu kurtas vaidmuo man tiesiogiai siejosi tik su mano tėvu, atrodo, tarsi nieko bendro su kūrybos procesu, kaip šešėlių atspindžiai. Dar įstrigo visiškai kitokia patirtis spektaklyje „Aš tave labai myliu“. Tai buvo Gyčio Ivanausko režisuotas šokio spektaklis. Tuomet, kaip tik su Rasa, buvom tik ką pasigimdžiusios po vaiką. Tu ką tik po gimdymo, tavo kūnas pasikeitęs, iškankintas ir tau vėl siūloma grįžti į teatrą ir dar šokti – atsimenu, savo reakciją: „o ką, juk mes stiprios, mes juk galim“.  Tai buvo tarsi kažkoks spyris į užpakalį – noras kažką sau įrodyti.

Virginija: Kaip Nelė sakė, kad dešimtmečiais teatrinę patirtį skaičiuoja, mes su Severina dar tik po pirmą dešimtmetį kabinam. Man vienas iki šiol sukurtas vaidmuo yra užsifiksavęs taip pat dėl asmeninių patirčių. Kai kūrėm spektaklį „Tetos“, tai buvo autobiografinis spektaklis, turėjau vaidinti savo mamą. Tai tikrai buvo iššūkis – suvaidinti savo artimą žmogų. Ir tuo metu dar buvo laikotarpis, kai visa šeima buvo nusiteikusi, kad čia ne mano kelias ir laukė, kol praeis tie keturi metai ir pagaliau ateisiu į protą ir pasirinksiu normalią specialybę. Mano vyresnė sesuo labai laukė premjeros. Ji vis man primindavo „o pameni, mūsų mama dar taip daro, taip daro“. Taip gavosi, kad kai išleidom premjerą, sesuo jau buvo žuvusi ir negalėjo jos pamatyti. Po šio vaidmens pradėjo viskas verstis aukštyn kojomis – prasidėjo pasiūlymai, apdovanojimai. Toks jausmas, buvo, tarsi ji mane lydi šiuo keliu. Dar tokia detalė iš vaikystės, atsimenu, sėdėjom su sese ir suaugusieji aptarinėjo mus su mama, sakydami, kad „Nu jau labai gražios tavo dukros, o ypač viena, jau tokios akys didelės, gražios“. Atsimenu atsisėdau, išpūčiau akis ir laukiau, kol ir apie mane ką nors pasakys, o jie vis tiek nieko nesakė. Po to, vienoje iš „Tetų“ recenzijų, rašė, „didžiaakė aktorė V. Kuklytė“ – toks irgi, tarsi simbolinis sutapimas.

Severina: Aš pamenu kaip vaidindama „Blogieji“, supratau, kas yra emocijos teatre. O vėliau, pirmas nepriklausomas projektas buvo pjesės „Anglija“ pastatymas – kur nei dėstytojai padėjo, nei savų nebuvo.

Birutė: Kiek kuriant vaidmenį svarbi asmeninė patirtis, temos artimumas?

Viktorija: Skirtingai, man atrodo. Kada, ko reikia. Buvo generalinė repeticija „Trijų seserų“, buvau po nemiegotos nakties, tąnakt labai dramatiški įvykiai vyko šeimoje. Turbūt jie tiek paveikė psichofiziką, kad užsidėjo kažkoks blokas ant emocijų, ant visko. Tu tarsi robotas, viską vykdai, viską darai, bet „nepasijungi“. Nekrošius sustabdė repeticiją ir sako „Kuodyte, kas parašyta remarkėj? “. Sakau, „Irina verkia“. Jis man: „Tai kur ašaros?“ Praėjo repeticija, jis mane pasivedė į šoną ir sako: „Man nesvarbu, kas dedasi tavo asmeniniam gyvenime, bet čia yra kitas pasaulis, ir būk maloni, atstovauk šitą pasaulį, kuriame dabar esi“. Tai buvo labai aiškiai sudėti taškai. Gera mokykla.

Gintarė: Tarp kitko, man „Trijose seseryse“ buvo ta pati situacija. Irinos vaidmuo, irgi Tumino klausimas „tai kur ašaros?“ „Atšalom, sako, Latvėnaite, atšalom? Tai gal kažkaip užsikuriam?“

Viktorija: Įvykiai, kurie vyksta šeimoje, atrodo taip tau padės, dabar jau „kaip dėsi“ ir nieko – visiškai atvirkščiai suveikia.

Aldona: Kai kuriu vaidmenį, kai nesu scenoje, pradedu kiekvieną smulkmeną pastebėti, galvoti kaip mano personažas geria, kaip vaikšto, ką galvoja. Tavo personažo patirtis – parodo, kad gali būti ir taip, tai praplečia tavo suvokimą.

Birutė: Kartais juk nesate susidūrę su situacijomis, kurias patyrė personažai. Ar ieškote kažkokių panašių emocinių atitikmenų ar kažkokiu būdu tai patiriate per personažą?