Tai jau trečioji režisieriaus premjera šiame teatre. Kartu su Jaunimo teatro aktoriais Andriumi Bialobžeskiu, Aleksu Kazanavičiumi bei Aušra Pukelyte scenoje pasirodo ir jaunosios kartos aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III-io kurso studentai (kurso vadovas Oskaras Koršunovas) Džiugas Grinys, Digna Kulionytė bei Aurelijus Pocius, kuriems patikėti pagrindiniai vaidmenys. Artėjant premjerai aktoriai komentuoja savo kuriamus personažus, pristato pagrindines romane bei spektaklyje nagrinėjamas temas ir pasidalija žiniomis apie kūrybinį procesą.

Apie romaną

Aurelijus Pocius: „Miego brolis“ yra itin įtraukiantis kūrinys, jį pavadinčiau vieno vakaro romanu. Knygoje yra derinami tarpusavyje kontrastuojantys dalykai: joje daug žiaurumo, bet kartu, kaip atsvara jam, egzistuoja grožis. Pagrindiniam veikėjui Elijui Alderiui tai – muzika. Kaimelio, kuriame vyksta veiksmas, aplinka yra persunkta grotesko, joje kartais probėkšmiais jautrios meilės istorijos pavidalu išnyra grožis. Tai romanas apie ypatingu talentu apdovanotą žmogų, kuris gimė ne toje vietoje, ne tuo laiku ir ne toje aplinkoje.

Digna Kulionytė: Romaną perskaičiau greitai, buvo lengva skaityti. Liko sunkus, bet tuo pačiu ir išlaisvinantis įspūdis. Elijaus Alderio mirtis nebuvo labai gramzdinanti. Kūrinys purvinas, juodas, sunkus, bet jame netrūksta ir palengvėjimo momentų, kurie, atrodo, išlaisvina ir apvalo. „Miego brolis“ man priminė vaikystėje skaitytą knygą „Kvailių kaimas“. Žmonės niekuo nepasitiki, visi priešai, aplink nėra jokios meilės ir štai, sužydi kažkokia meilė, kuriai vis tiek nėra kelio išsikėroti. Ji galėtų žydėti, bet tokioje terpėje, deja, negali. Kaip ir menininkas-kūrėjas, Elijas Alderis.

Džiugas Grinys: Kai skaičiau „Miego brolį“, jame radau panašumų su Patricko Süskindo romanu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Minėtoje knygoje pasakojama apie žmogų, kuris pasižymi fenomenalia uosle, taip, kaip „Miego brolyje“ Elijas Alderis pasižymi fenomenalia klausa. Jautriausia pasirodė meilės tema ir tai, kad ji lieka neišsakyta. Tai mane patį verčia susimąstyti: kiek dalykų išsakau, o kiek lieka nutylėta, kokią įtaką tai turi mano gyvenime? Kaip viskas būtų pasisukę, jeigu būčiau tam tikrus dalykus išsakęs, ir kaip, visgi lieka, kai nepasakau?

Apie spektaklyje kuriamą personažą

A. Pocius: Mano veikėjas romane yra vardu Peteris. Jis pagrindinio veikėjo Elijaus Alderio bendraamžis. Knygoje labai išryškintos pavydo, prislėgto jauno žmogaus, kuris patiria smurtą iš tėvo, nekenčia aplinkos, kurioje egzistuoja, linijos. Staiga jis atranda Elijo talentą. Kartu ir pavydėdamas, bet ir saugodamas nuo bet kokios meilės, Peteris stumia Eliją kurti muziką, dalyvauti vargonų turnyre. Kurdami spektaklį mes atsisakėme Peterį deginančios pavydo linijos, spektaklyje jis žavisi Elijumi, stumia jį kurti, bando padėti jam atrasti ir išnaudoti jo talentą bei klausą.

D. Kulionytė: Mano personažas vardu Elbeta, Peterio sesuo. Ji – labai užspausta mergaitė. Knygoje rašoma, kad jos motina yra po vyro padu, ir Elbeta, pamačiusi tokį pavyzdį, irgi talkina vyrams. Manau, kad po šia gražia, tyra, gera mergaite slypi gaivališkumas, kurio turi ir visi kiti to kaimo gyventojai. Būtent būnant su Elijumi, kai ji patiria laimės jausmą, tam tikrą gyvybingumą, ji išsilaisvina. Elbeta yra paprasta, trokštanti meilės, šilumos, artumo, net geisminga. Kartais tiesmuka. Ji kiek priešinga Elijui.

Dž. Grinys: Mano personažas – Johanesas Elijas Alderis, pagrindinis romano veikėjas. Jis išsiskiria tuo, kad turi fenomenalią klausą – jis girdi žmogaus širdies plakimą už didžiulio atstumo, jis girdi netgi žmogaus minčių dūzgimą. Elijas labai jautrus, stipriai, visa širdimi mylintis žmogus. Sakyčiau, net šiek tiek neurotiškas. Pagrindinė jo linija – tai neišsipildžiusi meilė. Sekdamas jo istoriją susidariau įspūdį, kad meilė yra aukščiau ir svarbiau už bet kokį genialumą. Kai Elijas pramoksta groti, jis savo talentą pradeda lavinti tik todėl, nes jaučia, kad groja Elbetai. Ne pasauliui, o būtent jai, nes kitaip negali, nemoka išsakyti tos meilės. Jausmas, kurį jis išgyvena yra žodžiais nenusakomas. To, ką jaučia Elbetai, per visą savo gyvenimą Elijas ir lieka neišsakęs. Tai turbūt jį ir pražudo. Kas myli, tas nemiega.

Apie kūrybinį procesą

A. Pocius: Režisierius dirba be inscenizacijos, todėl romanas visada yra šalia ir niekada nediktuoja taisyklių. Šiuo atveju režisierius, manau, diktuoja taisykles. Labai gražu, bet ir sunku tai, kad mes visi, be jokio scenarijaus dirbame vietoje, ir tai reikalauja visų įsitraukimo, visų vaizduotės pajungimo, statome sceną iš niekur, nuo nulio. Tai sunkus procesas, kuris vyko kone kas dieną, kol pajėgėme aprėpti mūsų norimą dramaturgiją, kurią siūlo romanas. Telkiamės į labai minimalias dalelytes, kaip kad Elijo klausa: metronomo garsas, kiekvienas bato tauškėjimas, visas įgarsinimas – telkiamės į garsus ir bandome tai atlikti su nežmonišku kruopštumu.

D. Kulionytė: Romanas yra mūsų medžiaga, materija, iš kurios galime lipdyti. Tai lyg tam tikra įrankių dėžė. Iš jos mes pirmiausia išsitraukiame pieštuką, braižome eskizą. Viso to fone yra materija – romanas, iš kurio ir skolinamės linijas. Tada išsitraukiame spalvas ir spalviname. Iš pradžių atsiranda eskizas, tada atsiranda spalvos, kontūrai, ryškiname, dailiname. Šitokiu būdu iš romano išauga visiškai kitas, naujas kūrinys.

Dž. Grinys: Sutinku su kolegomis. Taip, didžiausias iššūkis yra darbas be dramaturgijos. Taip pat prieš pradėdami dirbti scenoje neatlikome išsamios romano analizės – personažų linijas analizuojame vietoje, repeticijų metu, iš karto galvodami ir apie sceninę išraišką. Tai, man asmeniškai, yra nauja ir su tokiu metodu iki šiol neteko susidurti. Man labai patiko Dignos pavyzdys, kaip iš eskizo išeina visas kūrinys. Iš sėklytės į medį, kaip sakoma.

Spektaklio „Miego brolis“ premjera – jau ryt ir poryt Jaunimo teatro salėje 99. Į premjerinius rodymus prekyboje yra papildomų vietų. Bilietus platina „Tiketa“.