– Kaip atrodė pati gelbėjimo operacija?

– Kaip visada – sudėtinga, kebli, daug spręstinų detalių. Bet kad apskritai tai vyksta, pavadinčiau tai stebuklu, nes dar karui įsibėgėjus mes tokios galimybės nesvarstėme. Kūrinius judinti buvo baiminamasi, jie buvo suslapstyti rūsiuose – sąlyginai saugiose vietose. Tačiau vasaros pabaigoje, karui įgyjant kitą dinamiką, kai atsirado šiek tiek atsargaus optimizmo dėl pergalės, Ukrainos kolegos iš pradžių vieni, o paskui ir kiti sakė, kad jau norėtų pas mus laikyti ir, jeigu įmanoma, eksponuoti kūrinius. Ukrainoje, kad ir kur tai bebūtų, Vakarų Ukrainoje, kur buvo atakuota elektros ir šildymo infrastruktūra, kas galėtų žinoti, ar raketa nepataikys į muziejų, kaip jau ne kartą buvo atsitikę. Vasaros pabaigoje pradėjome pokalbius ir prieš Kalėdas jau pasiekė pirmoji siunta, o po Naujųjų, per sausį–vasarį, pasiekė dar kelios siuntos.

– Nors matome tik kelias dėžes, tačiau vaizdas po kelių siuntų buvo įdomesnis, tiesa?

– Iš tiesų, nenoriu sakyti, kokia monetarinė jų vertė, bet tai yra milijonai. Aišku, dėl gabenimo visų draudimo ir transportavimo kaštų pasistengiame su Ukrainos kolegomis susitarti, kad tai nevirstų nepakeliama našta Lietuvos mokesčių mokėtojams. Manau, kad vertybių gelbėjimas yra vienas iš karo konteksto pagimdytų dalykų.

– Čia matau, berods, Francois Boucher tapybos paveikslą, tiesa?

– Jūs visiškai teisus – tai yra vienas iš pažibų, kur labai papuoš parodas ir tas ekspozicijas, kurias lankytojai jau netrukus išvys.

– Kokio laikotarpio yra kiti tapybos darbai?

– Tai yra XV–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai, galbūt ne visi yra tiksliai atributuoti, dėl kai kurių autorystės dar dvejojama, bet pati tapybos kokybė yra aukščiausio kalibro. Tai, ką čia matote, yra dalis Varvaros ir Bogdano Chanenkų, XIX a. verslininkų Kyjivo miestui padovanotos kolekcijos. Chanenko muziejus – Kyjivo pažiba, mes ten lankėmės prieš karą, 2019 metais, ir sakėme, kad tikrai norėsime bendradarbiauti su šiuo muziejumi, ir buvo konkretūs planai. Bet tai, kas yra čia, yra visiškai neplanuota, tai yra tiesiog karo pabėgėlių priėmimas. Tik tiek, kad šiuo atveju karo pabėgėliai yra tapybos šedevrai, kitose salėse – grafikos šedevrai. Aišku, svarbiausia – žmonės, bet jeigu Ukraina prarastų savo kultūros vertybes, kaip Lietuva be galo didelę dalį prarado XIX–XX a., būtų nepaprastai didelė skriauda šiai valstybei. Džiaugdamiesi dėl galimybės rodyti mes suvokiame, kad čia yra karo situacijos dalis. Tikrai muziejai taip nerengia parodų, kaip vyksta šiuo atveju – paknopstomis, per kelis mėnesius, spontaniškai planuojant, ieškant finansinių galimybių, bet suvokiame, kad ir padėtis yra išskirtinė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Buvote užsiminęs apie vertę, kad tai kainuotų milijonus eurų, tai tikriausiai, jeigu sudėtume visus kūrinius, vertė peržengtų ir šimtus milijonų eurų?

– Jeigu kiekvieną iš šitų paveikslų paleistume į rinką, kas yra nesvarstytinas variantas, nes tai yra muziejinės vertybės, tai yra Ukrainos nacionalinis turtas, bet jeigu kiekvienas iš jų atsidurtų aukcione ir būtų parduotas rinkoje, tai, manau, ko gero, jūs galėtumėte būti teisus. Bendrai atsigabentų kūrinių iš Lvivo, Kyjivo ir Odesos šiomis sąlygomis kainos yra labai aukštos.

– Kada lankytojai galės visa tai pamatyti?

– Pirmoji paroda atsivers jau šią savaitę – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje išvysime nuostabią Kyjivo lobyno – Pečorų lauros vienuolyno religinių vertybių, provoslaviškų vertybių parodą. Tai daugiausiai bažnytinė-taikomoji dailė, cerkvių menas iš kito muziejaus. Tai, ką matome čia, Vilniaus paveikslų galerijoje, bus balandžio 18 dieną.