Drąsus LNOBT žingsnis neliko nepastebėtas: sulaukta 41 paraiškos iš tokių šalių kaip Italija, Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Jungtinė Karalystė, Ukraina ir, žinoma, Lietuva. Konkurso dalyviai privalėjo būti ne vyresni kaip 40 metų ir turėti profesionalios operų režisavimo patirties.

Pretendentus vertino kompetentinga žiuri, sudaryta iš tarptautinio lygio teatro profesionalų: scenografijos ir kostiumų dailininkės Tatyanos van Walsum (LNOBT spektakliai „Romeo ir Džuljeta“, „Stebuklingas mandarinas“, „Mėlynbarzdžio pilis“), Latvijos nacionalinės operos ir baleto vyr. kostiumų dailininkės Kristīnės Pasternakos („Lohengrinas“), Briuselio karališkojo teatro generalinio direktoriaus ir meno vadovo Peterio de Caluwe ir konkurso organizatorių atstovų.

Žiuri vadovavo būsimosios premjeros muzikos vadovas Sesto Quatrini, pasidalijęs savo mintimis apie konkursą.

– Kaip kilo mintis operos režisieriaus ir pastatymo kūrybinės komandos ieškoti paskelbiant tarptautinį konkursą?

– Pamaniau, kodėl nesurengus konkurso su pripažinta tarptautine komisija ir neatradus Europoje ar net ir pačioje Lietuvoje naujos kylančios žvaigždės? J. Offenbacho opera „Hofmano istorijos“ pasirodė kaip vienas iš jaunųjų kūrėjų vaizduotę labiausiai galinčių sužadinti kūrinių. Tai fantastinė istorija, kurioje telpa viskas: groteskiška, makabriška erotinė komedija ir gyvenime pasiklydusio žmogaus drama, kiek primenanti prancūzų poeto Charles’io Baudelaire’o ar puikaus rašytojo Romaino Gary istoriją. Tad idėja buvo pateikti režisierių fantaziją kurstančią temą ir kartu atrasti naujų talentų.

Duetas: konkurse laimėjo scenografo A. Belli ir režisieriaus F. Grazzini sumanymas. / O. Zlunytsinos nuotr.

Kitas svarbus aspektas – siekti demokratijos leidžiant aktyviajai visuomenei balsuoti konkurso finale, skatinant išsakyti nuomonę, ką ji nori matyti ir kuria kryptimi eiti teatre, finansuojamame mokesčių mokėtojų lėšomis. Man rūpi, kad teatras nebūtų vien erdvė, kur žiūrovas ateina pamatyti spektaklio, tiesiog gerai praleisti vakaro, atsigerti karšto šokolado ar šalto šampano. Kad įvyktų spektaklis, paleidžiama milžiniška teatro mašina: kūrėjai, orkestro muzikantai, baleto šokėjai, solistai, techninis personalas deda visas pastangas. Žiūrovai mato tik ledkalnio viršūnę, bet nemato to, kas yra šio ledkalnio papėdėje. Suteikus galimybę balsuoti žiūrovams ir darbuotojams, teatras atsivėrė kaip lobių skrynia, o juk aktyvus pilietiškumas jam itin svarbus siekiant tapti vienu patraukliausių Europoje teatrų.

Žinia apie konkursą pasiekė ne tik jo dalyvius, bet ir tuos Europos režisierius, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo pateikti paraiškų. Dabar visi žino, kad Lietuvoje yra operos teatras – europietiškas, atviras, drąsus. Tai didžiausia šios idėjos prasmė.

Tai fantastinė istorija, kurioje telpa viskas: groteskiška, makabriška erotinė komedija ir gyvenime pasiklydusio žmogaus drama.

– „Hofmano istorijos“ – viena dažniausiai pasaulyje skambančių operų, LNOBT paskutinįkart statyta 1999 m. Kodėl ryžotės ją grąžinti į teatro repertuarą?

– Visų pirma – tai šedevras. Kaip meno vadovas daug dėmesio skyriau tokiam repertuarui, kurį galėtų atlikti didžioji dalis teatro solistų. „Hofmano istorijos“ – vienas tokių spektaklių. Šioje operoje yra net keturi soprano vaidmenys. Žinoma, juos galėtų atlikti ir viena solistė, bet rasti tokią, kuri gebėtų padainuoti visus keturis vaidmenis, gana nelengva: juk nuo Olimpijos koloratūrinio soprano pereinama prie Antonijos lyrinio soprano, vėliau – prie lengvų, subtilių Stelos ir Džuljetos balsų.

Šiame „Hofmano istorijų“ pastatyme bus keturi skirtingi sopranai, taip pat baritonas, bosinis baritonas, charakteringi tenorų vaidmenys – taigi, daug erdvės įvairiems solistams. Kas žino, gal tarp jų atsiras naujų Lietuvos operos perliukų?

Spektaklis statomas pagal naujausią Michaelio Kaye’o ir Jeano-Christophe’o Kecko parengtą operos redakciją. Žinome, kad kompozitorius mirė kurdamas „Hofmano istorijas“, ir daugiau nei 200 metų pasaulyje skambėjo šios operos versijos su dalimis, kuriose nė viena nata nesukurta paties J. Offenbacho. Naujosios redakcijos autoriai išmetė iš operos viską, kas buvo pridėta, kartu pateikdami nuodugnią kūrinio versijų, orkestruočių, rečitatyvų analizę ir paaiškinimus.

– Paraiškas konkursui pateikė per 40 jaunųjų režisierių iš visos Europos. Ar daug sulaukėte dėmesio vertų idėjų? Kokios konkurse dalyvavusių projektų idėjos labiausiai nustebino?

– Iš režisierių komandų, teikusių paraiškas dalyvauti konkurse, tikėjomės sulaukti visapusiškai aukščiausio lygio koncepcijų, atitinkančių technines teatro galimybes. Galiu atskleisti, kad apie penkiolika idėjų buvo labai įdomios, bet laimėjęs projektas sulaukė geriausių vertinimų ir dėl puikiai apgalvotos scenografijos.

Konkurso finale varžėsi trys dėmesio verti projektai. Vienas – gana klasikinis, su tradiciniais kostiumais, milžiniška scenografija, kurios centre suprojektuota besisukančios plokštumos konstrukcija, bet režisūriškai viskas labai pagrįsta. Trečioje vietoje liko šiek tiek konceptualesnė idėja, kalbanti apie karo pasaulį, kur veiksmas vyksta bombų suniokotame senoviniame džiazo klube.

Tarp nepatekusių į finalą projektų keletas buvo ypač konceptualūs. Man pasirodė įdomi mintis veiksmą kurti povandeniniame laive, kur visa scenografija grįsta vandeniu. Kitas projektas siūlė sceną paversti Holivudo fantastikos žanro filmo aikštele. Tikrai radome visko, tad lengva nebuvo. Vien perskaityti per 40 projektų, juos išnagrinėti, susipažinti su kostiumų, scenografijos eskizais – labai ilgas darbas. Vis dėlto buvo malonu.

– Konkursą laimėjo italų režisierius Federico Grazzini ir jo komanda, kurių pastatymą netrukus išvysime LNOBT scenoje. Kuo sužavėjo ši spektaklio vizija?

– Dėl įvairių priežasčių mane sudomino mintis panaudoti krepšinio aikštelę kaip operos veiksmo erdvę. Krepšinis – Lietuvos nacionalinė sporto šaka, kuria labai didžiuojatės, todėl pamaniau: tai gali būti stipru. Vėliau ši erdvė tampa anoniminių alkoholikų susibūrimo vieta, tai irgi labai įdomu ir asocijuojasi su daugybe apleistų Vilniaus pastatų: senomis gamyklomis, sporto salėmis, Lukiškių kalėjimu.

Ypač sužavėjo įsigilinimas į personažus, paliesta gan provokuojanti erotinių fantazijų tema. Nors Lietuvoje sulaukiama nemažai konservatyvių pažiūrų visuomenės protestų, manau, kalbėti teatre apie seksualumą, savo fantazijas, net apie iškrypimą yra svarbu – juk operose ši tema dažna. „Hofmano istorijos“ – taip pat apie tai, tad man pasirodė įdomi F. Grazzini erotinių fantazijų, sapnų temos ir įvaizdžių analizė kūrinyje. Tai labai svarbu. Jauni režisieriai, mano manymu, šiandien kuria atvirą teatrą ir turi publiką, pasirengusią jį suprasti.

Naujosios redakcijos autoriai išmetė iš operos viską, kas buvo pridėta, kartu pateikdami nuodugnią kūrinio versijų, orkestruočių, rečitatyvų analizę ir paaiškinimus.

– Pats diriguosite spektaklio premjeras. Kokio muzikinio rezultato tikitės?

– Muzikiniu požiūriu tikiuosi aukščiausios įmanomos kokybės. Nuo pat savo debiuto Lietuvoje, kuris įvyko prieš aštuonerius metus, prie dirigento pulto visuomet esu labai griežtas. Nemanau, kad esu piktas ar sadistiškas, – pirmiausia griežtas esu sau. Kiekvienas, matęs mano užrašus partitūroje, pastebėjo, kiek niuansų ten sužymėta, kaip rimtai išnagrinėtas muzikinis tekstas. Visa tai siunčiu teatrų bibliotekoms likus mėnesiams iki pastatymo pradžios, kad ir orkestro muzikantai galėtų pasiruošti.

„Hofmano istorijos“ bus mano gulbės giesmė – kol kas tai paskutinis pastatymas Lietuvoje, kurį diriguosiu. Operos muzika gana sudėtinga, rafinuota ir subtili, jai atlikti reikia didelio jautrumo, nes ji atspindi herojaus būsenų beprotybę. Tai nuostabi psichologinė istorija, kurios centrinė figūra Hofmanas meno mūzose randa paguodą išgyvendamas savo skausmus, kvailybes ir fantazijas.

Tikiu, kad visi atlikėjai – tiek orkestras, tiek solistai, tiek pianistai koncertmeisteriai – bus labai entuziastingi ir daug iš savęs reikalaujantys. Džiaugiuosi galėsiantis muzikine prasme geriau pažinti puikų lietuvių dirigentą Martyną Stakionį, su kuriuo keisimės prie dirigento pulto.