– Kaip kilo mintis surengti tokią parodą – parodyti Lietuvos menininkų autoportretų istorinę panoramą?

– Per karantiną autoportretų tema apsigyniau mokslinę disertaciją. Nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man vadovavo neišsemiamas žinių ir įžvalgų šaltinis, preciziškos minties ir žodžio elegancijos meistrė, menotyros žvaigždė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė. Prie autoportretų temos likti ilgesniam laikui traukė profesinis ir gal net asmeninis noras suprasti, koks savęs pristatymas yra patrauklus ir prasmingas, kaip jis veikia. Kuriame taške ego, tapatybės reiškimas tampa jau groteskiškas, gožiantis ir nemalonus, o kada autentiškas, ką galima papasakoti ir nuveikti per pasakojimą apie savo paties asmenį?

Kelio pradžioje, kaip ir daugelis, gana naiviai maniau, kad autoportretuose verta ieškoti atsivėrimo, intymumo, galimybės priartėti prie tikrojo savęs. Vaizdų pasaulio sumaištyje savęs radimo klausimas, manau, aktualus daugeliui. Paaiškėjo, kad savo atvaizdo kūrimas labiau susijęs su konstravimo, planavimo judesiais nei radimo. Fotografuodamas save socialiniams tinklams dažnas stengiasi pateikti kuo patrauklesnę savęs versiją, lygiai taip pat save įsivaizduoti ir geidžiamu būdu pavaizduoti būdinga ir dailininkams. Juk viešai rodomas kūrinys bet kuriuo atveju yra scena, ir autoriai tai puikiai žino. Žinoma, pasitaiko, kad blyksteli vidinės, neišreiškiamos esybės fragmentų, tačiau jie tikrai nedominuoja autoportreto istorijoje ir atsiveria tik įsigilinusiam, atidžiam stebėtojui.

– Ar jūsų parodoje pasiūlyta kelionė atitinka ir pasaulinę autoportretų evoliuciją? Kaip Lietuvos menininkų autoportretai atrodė ir atrodo pasauliniame kontekste?

– Lietuvos autoportretų apžvalga akivaizdžiai man parodė, kad mūsų kultūra yra vakarietiška, europietiška. Tyrinėjant užsienio autorių literatūrą ir peržvelgiant vietinius kūrinius matyti tie patys orientyrai, justi tos pačios aktualijos ir vaizdo strategijų sinchroniškumas. Skiriasi tik pagal vietos ir laiko aktualijas. Čia Lietuvos prie išgalvoto rusų pasaulio pritempti niekaip neišeitų, nė per nago juodymą, nes pati dailininko samprata yra kaip ir visur Europoje paremta italų Renesanso (XV a.) dailininko iškilimo legenda, kurios šerdį sudaro savivertės supratimas ir laisvės būtinybė. Emancipacija, savigarba, laisvė – visa tai yra demokratijos, žmogaus teisių ugdymo ir plėtojimo teritorija. Rusų pasaulyje (kurį patyrėme sovietmečiu), manipuliuojant bausmėmis ir svaiginančiomis privilegijomis, siekiama, kad visa visuomenė, ne tik kūrėjai, būtų paversti valdžios tikslus vykdančiais, savo galva negalvojančiais amatininkais.

Kai menininkai ir menininkės siaučia, atrodytų, be naudos, linksminasi, nauda yra pamatinė – laisvės kurti nevaržomai gynyba.

Parodoje kaip tik viena salė skirta sovietmečio dilemoms, laikui, kai dailininkai turėjo tapti ne buržuaziškai individualistiški, o kolektyviški, bet ir kartu būti sielų inžinieriais – projektuoti sovietines vizijas, kurti naują vaizdiniją. Nesvarbūs ir svarbūs. Pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais autoportretų viešumoje praktiškai neliko, į albumus buvo įterpiami sukurti anksčiau, iš tarpukario. Dailininkai buvo sutrikę, vėliau rado būdų, kaip reikšti ir savo svarbą, ir nuotaikas. Parodoje greta rodau mažulytį, šiaip didžiules drobes tapiusio Vinco Dilkos 1956 m. autoportretą ir milžinišką 1985 m. Sofijos Veiverytės drobę „Tapytojai“, kur ji ne tik renesansiškoje didybėje kūrinio centre pristato save, bet dar ir apsupa žymiausiais to meto tapybos autoritetais. Negana to – juos surūšiuoja. Antanas Gudaitis ir Augustinas Savickas, akivaizdu, jai svarbesni, nei antroje eilėje pasodintas Silvestras Džiaukštas ir beveik į kampą užkištas Rimas Bičiūnas. Abu darbai atstovauja sovietiniam elitui, visa kita tegalėjo būti ironiška, su maišto ar ignoravimo deklaravimu. Svarbiausia, kad dailininkai net nepalankiomis aplinkybėmis, ribojami keisčiausių lūkesčių ir taisyklių, sugeba rasti būdų pasakyti ir reikšti tai, kas jiems svarbu.

Įtempta tango pozicija. Vyrų autoportretai (daugiausia XIX a. pab.) sukabinti priešais moterų (XX a.) rodo vieną ir tą pačią kovą už teisę ir laisvę būti, kurti, teigti save. / G. Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

– Kaip parodoje grupuojami paveikslai?

– Norėjau, kad pirmoje salėje žiūrovas atpažintų įprastą, klasikinį, autoportretą, pasijustų patogiai ir atsidurtų ten, kur ir ėjo. Čia dailininkai rankose laiko paletes ir teptukus, jie deklaruoja esą savo profesijos atstovai. Jei salė būtų kur kas didesnė, būtų galima fizine, kiekybine apimtimi išreikšti tą paradoksą, kad kūrėjai identiškai deklaruoja individualumą. Dar ryškiau matytume priklausymo bendruomenei dėmenį. Tačiau užtenka vos kelių darbų, kad būtų sužadinti atminties klodai, kuriuose – analogiškų vaizdų jūra. Beveik kiekvienas dailininkas yra sukūręs vienokį ar kitokį autoportretą.

Antroje salėje pakabinusi vyrų autoportretus (daugiausia XIX a. pab.) priešais moterų (XX a.) norėjau, kad atpažintume vieną ir tą pačią kovą už teisę ir laisvę būti, kurti, teigti save. Nors jie tarsi įtempto tango pozicijoje, troškimas universalus. Trečioje salėje – jau minėti dailininkų manevrai stengiantis rasti sau vietos sovietinėje realybėje ir ironiškieji pavyzdžiai: Igorio Piekuro „Negatyvinis autoportretas“ (1978) vizualiai nuskamba labai naujai, nors mintis lyg ir paprasta – nesutikimas su viešomis deklaracijomis. Už Kosto Dereškevičiaus galvos nutapyta (1974) pienvežio cisterna atrodo kaip aureolė, Raimundo Sližio slapukiškas, beveik paauglio maištininko žvilgsnis, Vincas Kisarauskas užspęstas, bet perkėlęs save į graikų mitus. Užlipus laiptais laukia dar dvi salės, kuriose noriu papasakoti apie vaizduotės galią, kūną ir laisvę žaisti, truputį užsimenu apie netiesioginio autoportreto tipą.

– Kaip sekėsi sujungti senąją dailę su šiuolaikiniu menu? 

Autoportretintis šiandien esame laisvi ir darome tai dažnai – režisuojame aplinką, laikome aukščiau telefoną, paskui viešiname socialiniuose tinkluose. Kai dailininkai tapo save, ar jie daro ne tą patį? Irgi konstruoja pasakojimą, galvoja, kad kažkas į juos paskui žiūrės. Jei fotografuoju save aš – tai asmenukė, jei menininkai save – tai jau autoportretas? Aišku, kad ne.

– Čia man buvo, ko gero, smagiausia dalis. Jei kas nors dar mano, kad domisi labiau senąja ar labiau šiuolaikine daile ir tai yra du atskiri dalykai, žinokite, nieko panašaus. Visa dailė yra susijusi kaip kokia kraujotaka. Teisingiausia būtų minėti veidrodinius neuronus, ypač todėl, kad tapatybė yra kuriama per kartojimą. Mes ką nors atpažįstame kaip tokį tik pagal pavyzdį, todėl jei norime keisti kokį nors vaizdinį, turime paimti tai, ką atpažįstame, ir modifikuoti. Galima sakyti, kad dailės istorija yra tokio modifikavimo, varijavimo, dialogiškumo su ankstesniais vaizdais virtinė arba veidrodžių karalystė, kur kuo daugiau pamatai, tuo daugiau atpažįsti. Telieka apgailestauti, kad išsamiausiai spėjau ištyrinėti nuo sovietmečio, visada specializavausi į šių dienų meną, todėl daug mažiau žinau apie ankstesnio laiko dailę. Rengti šią parodą man nepamainomai padėjo menotyrininkė Dalia Tarandaitė, kuri yra vyriausioji tyrėja ir muziejaus rinkinio saugotoja, puikiai išmananti ankstesnių amžių meną. Ji man ir parodė tuos it susitarus grakščiai prie krūtinės plaštakas glaudžiančius veikėjus iš XIX a. Nemaža dalis jų dalyvavo sukilime prieš Rusijos imperiją. Ivano Trutnevo autoportreto, nors jis labai gerai įvaizdina klasiko, akademiko laikyseną, daug kam iš parodoje rodomų autorių dėstė, tyčia nedėjome, nes jis labai prisidėjo prie Vilniaus vaizdų rusinimo ir didžiulis jo atvaizdas vaizdinėje kalboje būtų kaip liapsusas, vaizdinio neraštingumo pavyzdys. Tokį disonansą nuolat jaučiu, kai žiniasklaidoje, nepaisant priešingo turinio, vizualiai karaliauja Vladimiro Putino veidas, jo kliedesiams skiriamas eteris. Mano supratimu, turėtume nuo jo nusisukti, paskandinti jį tamsoje, nemaitinti dėmesiu, o komunikaciją perduoti sausai ir dalykiškai.

– Kaip apskritai keitėsi autoportreto samprata?

– Istorijos glūdumose galima aptikti kūrėjų pastangų pažymėti, kieno yra sukurtas darbas: piramidės ar katedros puošyba, religinio manuskripto piešinys. Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu Italijoje dailininkai savo atvaizdą ėmė įtraukti į vis reikšmingesnes scenas: tai, kaip šv. Lukas tapo Švč. Mergelę Mariją, dalyvauja karališkoje svitoje ar Žemės sukūrimo scenoje, tačiau apie visiškai savarankišką žanrą, t. y. kai dailininkas yra vienintelis paveikslo veikėjas, galima kalbėti nuo aukštojo Renesanso, čia ypač ryškus yra Albrechtas Düreris. Visa tai susiję su pasikeitusiu statusu. Iš užduotis vykdančio amatininko šaunama į visuomenės elitą, kalbama apie įkvėpimą, laisvės būtinybę. Tai nauja samprata. Ji aktuali iki šiol.

Galbūt modernizmo laikotarpiu buvo užsižaista su menininko genijaus (kuriam daugiau atleidžiama, keistuolio, net beveik ligonio įvaizdis) propagavimu, vargu ar jis dabar patrauklus, nors bandymų pasitaiko neretai, tačiau šiuo metu ypač aktuali ir daugeliui suprantama yra laisvės būtinybės samprata. Paskutiniame parodos skyriuje noriu atskleisti, kad kai menininkai ir menininkės siaučia, atrodytų, be naudos, linksminasi, nauda yra pamatinė – laisvės kurti nevaržomai gynyba.

Tie, kurie mėgino surašyti visus autoportretų tipus ir įvaizdžio sampratos kaitą konkrečiais istoriniais laikotarpiais, baigė storiausiais talmudais ir vis tiek visko neaprėpė. Autoportretų tyrimai visada yra ir konkrečios visuomenės tyrimai, kuriant savivaizdį labai matyti, kas skauda, ko trokštama.

Parodos salėse tilpo keli epizodai: sovietmečio dilema, kūno ir šuoliais paleistos vaizduotės tema, bet pagrindas yra laisvės idėja, kuri ir skiria dailininką nuo amatininko, kelia kūrėjams praktinių vargų.

Kur veidas? Kur žvilgsnis į žiūrovą? Elenos Antanavičiūtės darbas šiuolaikinio autoportreto salėje. / G. Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

– Kas buvo jūsų pačios atradimas rengiant šią parodą? Anotacijoje rašoma, kad tai „proga susipažinti su rečiau eksponuojamais išskirtinių autorių kūrinių originalais“. Kurie kūriniai parodoje yra tokie?

– Tyrinėjant autoportretus labai drąsinantis atradimas buvo suvokti, kad kūrybingas protas visada randa išeitį. Dailininkai ir dailininkės sugeba prisitaikyti ne paklusdami, o išrasdami naujų metodų, buvimo formų. Kliūtys tampa potencialu. Pavyzdžiui, sovietmečiu visi buvo verčiami būti kolektyvu, suvokti save kaip sovietinio kūno ląstelę (kolūkiai, kiti darbo kolektyvai, kur aptariami net asmeninio gyvenimo reikalai, cechai, sąjungos ir t. t.). Štai prašom – S. Veiverytės „Tapytojai“, juk kolektyvas… Beje, šį kūrinį labai svajojau pamatyti gyvai. Apskritai jaučiu euforiją ir begalinį dėkingumą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos kolegoms (Aistei Bimbirytei-Mackevičienei, Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei) ir parodos komandai (Daliai Tarandaitei, architektei Sigitai Simonai Paplauskaitei, dizaino kūrėjai Loretai Uzdraitei, instaliuotojams ir komunikuotojams), kai vaikščiodama po parodą tarsi patenku į savo smegenų vingius, tik čia viskas tikra, čia pat prieš akis originalai, atgabenti iš muziejų fondų, kolekcijų ir privačių asmenų namų, – labai ačiū jiems. Originalai yra nenufotografuojami, nes nuotraukos klaidingai perteikia mastelį, materialumą, jausmą būnant prieš kūrinį.

Mažesnė dalis parodos kūrinių pastaruoju metu yra labai populiarūs ir dažniau matomi (pavyzdžiui, kultinis Marcės Katiliūtės autoportretas ar Veronikos Šleivytės, Violetos Bubelytės, Žygimanto Augustino autoportretai), dalis – gerai žinomi, bet rečiau matomi – pavyzdžiui, puikūs Algimanto Švėgždos atvaizdai ar R. Sližio ankstyvas autoportretas. Iš visai nematytų galima paminėti Agnės Jonkutės „Šv. Tomą (autoportretas)“, kurį įtraukiau kaip pavyzdį, kad su autoritetais (ar kitais) dialogas būna nebūtinai per ironiją, galynėjimąsi, bet ir susiliejant it upės vandenys. Man rūpėjo ne pristatyti geriausius, svarbiausius (galvą nusilaužtum ir vis tiek visi nelaimingi būtų), ne ypač nustebinti naujumu, o vaizdais tarsi žodžiais ir sakiniais parašyti savo pasakojimą. Kad tai padaryčiau, reikėjo surinkti savo „žodžius“ iš labai skirtingų vietų ir kontekstų, dar siekiau senosios ir naujosios dailės, vyrų ir moterų pusiausvyros.

KAS? Paroda „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“

KUR? Vilniaus paveikslų galerijoje 

KADA? veiks iki lapkričio 5 d.