Ilgas kelias iki starto Sankt Peterburge, dar ilgesnė trasa upėmis, pelkėmis ir skelbimai ant medžių su dingusiais žmonėmis – tokių neišdildomų įspūdžių iš vieno pavojingiausių bekelės ralių parsivežė kauniečių komanda.

Devintoji vieta

Iš Kauno startavę vyrai pasiekė Sankt Peterburgą, kur buvo duotas startas raliui „Ladoga Trophy 2012“. Jiems teko įveikti 1 200 km aplink didžiausią Europoje Ladogos ežerą.

Bekelę šturmavo daugiau kaip 500 dalyvių įvairių klasių technika. Nepaisant to, kad finišą pasiekė tik apie pusė visų ekipažų, kauniečiai savo klasėje „Discovery“ buvo pakilę į aukštą septintąją vietą, tačiau dėl vairo traukės gedimo sugaišo pusantros valandos ir finišavo devinti iš 20 dalyvių.

„Ten praleidome dvi savaites. Grįžome sveiki, technika nenuvylė, nors nuvažiavome iš viso apie 5 500 km, įskaintant keliones ir patį ralį. Iš malonių prisiminimų – labai gražios mūsų išleistuvės Sankt Peterburge. Išlydėti Lietuvos generalinė konsulė Sankt Peterburge Aušra Semaškienė. Tikrai nesitikėjome, kad centriniame Nevos prospekte susirinks tiek žmonių“, – apie startą nuo Šv.Isakijaus soboro pasakojo vienas komandos vadovų Rolandas Raziūnas.

Pašnekovas džiaugėsi, kad neišsipildė viena didžiausių komandos baimių – uodai ir geliančios muselės nebuvo labai aktyvūs, mat jų siautuliui dar per šalta. Tiek, kiek jų buvo, keliautojai puikiai atbaidė Lietuvoje įsigytais specialiais purškalais.

Gūdūs miškai

„Be abejo, didžiausią įspūdį paliko Karelijos srities, kurioje vyko varžybos, gamta. Mūsų kemperis, važiuodamas gerais keliais, nuriedėjo 1 200 kilometrų, o mes keturračiais ir kariniu “Unimog„ sunkvežimiu miško keliukais įveikėme 2 000 km. Startuodavome, o žemėlapyje finišas būdavo pavaizduotas tik strėlyte – kaip nori, taip ir pasiek jį – ar mišku, ar vandeniu. Per valandą specialiai paruoštu sunkvežimiu įveikdavome tik 12 km, o žmogus per valandą nueina 8 km“, – pasakojo R.Raziūnas

Vieną šiurpiausių potyrių komanda patyrė neįžengiamuose miškuose. Važiuojant keturračiu motociklu, labai dažnai ant medžių tekdavo matyti popieriaus lapus su nuotrauka ir telefonu, skelbiančiu, kad šioje vietovėje dingo žmogus. Iš neišeinamų miškų negrįždavo ne ralio dalyviai, tačiau miškuose pasiklydę žmonės.

„Tie Karelijos miškai užaugę prieš milijonus metų – jų nepalietusi civilizacija. Tūkstančius kvadratinių kilometrų užimančiuose miškuose klaidu – tai ne mūsų sutvarkyti pušynai“, – įspūdžiais dalijosi kaunietis.

Lietuviams ralyje pavyko išvengti traumų ar didelių avarijų, tačiau vieną vos tragiškai nesibaigusį įvykį vyrai atsitiktinai užfiksavo vaizdo kamera. Porelė lenkų, vyras su žmona, važiavo keturačiu per gilią upę. Moteriai sušlapus, vyras grįžo į krantą ir ją išleido, o upę pabandė įveikti vienas. Nepavyko ir vienam – stipri srovė parbloškė jį su motociklu. Vyras spėjo išplaukti, o motociklas visiškai sudužo nukritęs nuo netoliese esančio krioklio.

Reikia patirties

Kauniečius nustebino, kad dauguma ralyje dalyvavusių ekipažų buvo itin draugiški. Jų teigimu, pastarieji čia važiuoja ne laimėti, o tiesiog išbandyti save, nes prizai – tik suvenyrai. Nors ir sunki, tačiau vyrams nepamirštama trasa – upę įveikti plaukiant keturačiu motociklu. Upė neplati, tačiau srauni – įprastai jos pervažiuoti neįmanoma. Čia keliautojams teko pasitelkti išmonę ir patirtį.

R.Raziūnas pasakojo, kad, norint įveikti tokią kliūtį, pirmiausia reikia įvažiuoti vienu motociklu, o antruoju, likusiu ant kranto, laikyti jį prikabinus gerve – trosu, esančiu priekiniame buferyje, kad nenuneštų srovė. Pirmajam pervažiavus upę, prikabinamas antrasis, esantis kitoje kranto pusėje, ir iš lėto su vairuotoju plaukiama į kitą krantą.

Pagrindiniai techniniai nesklandumai, kuriuos komandai reikėjo įveikti kelyje – prakirstos padangos, apsemti varikliai, ne kartą keistos stabdžių trinkelės. Dėl nemažo greičio ir akmenuoto kelio viename ruože buvo nulūžusi „Unimog“ sunkvežimio kabina, tačiau ją pavyko pritvirtinti.

Pašnekovas sakė, kad, ko gero, įspūdingiausiai visame ralyje atrodė „Gran-Tourism“ klasės automobiliai, kuriems nebuvo taikomi jokie techniniai ir konstrukcijos apribojimai. Ralyje daugiausiai ekipažų buvo iš Rusijos, jų mašinos buvo sukonstruotos iš itin patvarių aviacinių detalių, galingi varikliai ir milžiniški ratai suteikdavo jiems pravažumą tokiose vietose, kurios kitoms transporto priemonėms buvo neįveikiamos.

Ateities planai

„Dykumos turi Dakarą, bekelė turi Ladogą. Tai sudėtingas ralis, tačiau parsivežėme nepamirštamų įspūdžių. Tiesa, labai abejoju, ar važiuosime šiame ralyje antrą kartą. Pati kelionė labai sunki, nuolat tekdavo mirkti lediniame vandenyje. Gegužę kai kur dar plaukė ledo lytys. Labai didelis starto mokestis – pavyzdžiui, mūsų vienam motociklui jis siekia beveik 400 eurų. Mokant tokius mokesčius, turėtų būti gera techninė pagalba, o servisas buvo tik vienoje vietoje“, – galimybėmis dar kartą patraukti į Kareliją abejojo R.Raziūnas.

Kalbėdamas apie ateities planus ekstremalių išbandymų mėgėjas atskleidė, kad dabar komanda planuoja patraukti į Afriką. Keliais džipais per Europą vyrai nori pasiekti Afrikos žemyną, čia pakeliauti, paklausias mašinas parduoti, o atgal grįžti patogiai – lėktuvu.

Vyrų komanda į kelionę išsirengė jau minėtu „Mercedes“ gamintu „Unimog“, dviem keturačiais „Yamaha“, paprastu motociklu techninei pagalbai ir kemperiu, tempiančiu ir mini autoservisą.