Vienišumas – opi problema

Vaistininkė V. Bečelytė sako, kad vienišumas gali būti dvejopas – socialinis ir emocinis, tačiau abu jie nemenkai prisideda prie prastėjančios psichikos sveikatos, žalingų įpročių išsivystymo, taip pat širdies ir kraujagyslių ligų, demencijos rizikos padidėjimo. Deja, statistika nedžiugina – Lietuvoje net vienas iš penkių senjorų neturėtų kieno paprašyti pagalbos, jei ištiktų bėda.

„Vyresnio amžiaus žmonės natūraliai susiduria su artimųjų netektimis, įvairiais sveikatos sutrikimais,  ne visada lengvai prisitaiko prie kintančio pasaulio, naujovių. Dažnas retai susitinka su šeimos nariais, neturi augintinių, sunkiai išgyvena pasikeitusį gyvenimo ritmą, amžėjimo sukeliamus pokyčius ir ribotumą. Vaistinėje apsilankantys senoliai kartais prisipažįsta, kad tai būna vienintelė proga išeiti iš namų, kai kurie neslepia ir to, kad neturi su kuo pabendrauti“, – sakė V. Bečelytė.

Anot jos, vienišumas – skausminga patirtis, atsirandanti dėl bendravimo ir įvairių veiklų stokos, emocinių ryšių trūkumo, gyvenimo vienatvėje. Jei žmogus ilgą laiką jaučiasi vienišas, jo kasdienybę taip pat gali lydėti nerimas, kitos neigiamos emocijos, sutrikti miegas, širdies ritmas, pakisti mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas. Visa tai gali lemti ne tik suprastėjusią imuninės sistemos veiklą ar lėtinių ligų paūmėjimą, bet ir nemenkai padidinti depresijos riziką.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva patenka į didžiausius depresijos rodiklius siekiančių Europos šalių dešimtuką. Depresija serga 5,6 proc. lietuvių, tarp kurių beveik 30 proc. 50–64 metų amžiaus ir daugiau nei 20 proc. – vyresnių nei 65 metų amžiaus.

Negatyviomis emocijomis gyvenantiems žmonėms labai svarbu žinoti, kad pagalba yra, tereikia prabilti apie jos poreikį.

 

Draugystės suteikiama jėga

Draugystės pokalbius siūlanti „Sidabrinė linija“ jau aštuonerius metus kviečia vienišus ar bendravimo stokojančius senjorus palaikyti draugišką ryšį su bendraminčiais – tereikia paskambinti nemokamu numeriu 8 800 800 20 ir užsiregistruoti. Kiekvieną mėnesį reguliariai bendrauja bent 50–660 pašnekovų porų, kurios vien per liepos mėnesį kalbėjosi daugiau nei 3000 kartų. Savanoriai pasakoja, kad iš senolių tenka išgirsti įvairiausių istorijų: vienos – skaudžios, pažymėtos atšalusiais šeimos santykiais ar netektimis, kitos – apkartintos ligų, silpnos sveikatos ar, atvirkščiai, – žibančios optimizmu ir noru vėl džiaugtis gyvenimu.

„Mano pašnekovo dienos yra ilgos ir vienišos, jo paties žodžiais: „aš vienas, kaip vilkas, nors kauk“. Jis sako, jog niekada netikėjo, kad senatvėje bus taip baisu likti vienam ir neturėti pakankamai sveikatos. Buvo vienturtis, su žmona taip pat vaikų nesusilaukė. Dabar ji mirusi, o artimų giminių vyras nebeturi. Jam vienintelė paguoda – „Sidabrinės linijos“ suteikiami pokalbiai. Kartu prašnekame po pusantros valandos ir dar pritrūkstame laiko. Kaip pastebėjau, jis net tapo žvalesnis, laukia mūsų pokalbių nuo pat ryto. Mes dabar – kaip giminės. Atrodo, kiek mažai tereikia, kad svetimas žmogus taptų savu, jį pamiltum ir jis tau rūpėtų“, – pasakojo savanorė Birutė Grybauskienė.

Savanorei antrina ir organizacijos bendraįkūrėja Kristina Čiuželienė, sakydama, kad daugiau nei 40 proc. „Sidabrinės linijos“ pašnekovų neturi artimų žmonių, su kuriais galėtų nuoširdžiai pakalbėti, išsipasakoti savo rūpesčius ir neraminančias mintis. Be to, daugiau nei pusė pašnekovų yra linkę į depresyvią nuotaiką ir jos lydimą prastą fizinę sveikatą.

„Senyvi žmonės dažnai klysta save nuvertindami, jausdamiesi nereikalingais, neįdomiais ar atstumtais. „Sidabrinėje linijoje“ mes bandome parodyti priešingai, – vertiname senjorų sukauptą gyvenimišką patirtį, žinias, suprantame norą būti išgirstiems ir matomiems. Vienišumas žmogui gali būti tarsi sunki liga, kurią įveikti nėra lengva. Tačiau daugybė atvejų parodė, jog paprastas ir nuoširdus pokalbis bei sukuriamas tarpusavio ryšys gali nemenkai praskaidrinti kasdienybę net tiems, kurie buvo susitaikę su savo vienišumu“, – kalbėjo K. Čiuželienė.

Svarbiausia – išdrįsti

Su „Sidabrine linija“ bendradarbiaujančios ir finansinę paramą jai teikiančio vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė V. Bečelytė ragina senolius atkreipti dėmesį į savo pasikeitusias emocijas ir jaučiamus fizinius signalus.

Jei keletą savaičių tęsiasi niūrios, neramios ar liūdnos mintys, juntami tuštumos, vienišumo, bevertiškumo jausmai, kankina miego problemos, prastas apetitas, be aiškios priežasties atsiradę galvos ar kūno skausmai, nebepavyksta susikaupti, nebedžiugina anksčiau patikusios veiklos – verta apie tai pasikalbėti su artimais žmonėmis, gydytojais ar vaistininkais, kurie gali padėti surasti reikiamą pagalbą.

„Negatyviomis emocijomis gyvenantiems žmonėms labai svarbu žinoti, kad pagalba yra, tereikia prabilti apie jos poreikį. Egzistuoja tiek daug specialių pokalbių linijų, bendraminčių susibūrimų, kiekvienoje poliklinikoje ar klinikoje dirba bent keletas psichiatrų ar psichoterapeutų. Sunkiausia yra suprasti, kad mums kažkas nėra emociškai gerai ir apie tai kalbėti, nelaikyti šios temos tabu – taip nepadėsime ne tik sau, bet ir daugybei aplinkinių, kurie tyliai kenčia“, – pridūrė V. Bečelytė.